Kalb\u0117ti \u0161ia tema savoti\u0161kai vengiau, ir nor\u0117jau, kadangi jau pats \u017eodis “puikyb\u0117” yra suk\u0117l\u0119s \u012fvairiausi\u0173 emocij\u0173 mano pacientams ar klientams: “tai jau tikrai ne apie mane”, “pa\u017e\u012fstu kelet\u0105 toki\u0173 pasip\u016btusi\u0173 \u017emoni\u0173” arba “kuo biednesnis \u017emogus, tuo jame ma\u017eiau puikyb\u0117s”. Bet ar tai tiesa? Puikyb\u0117s tema teko nekart\u0105 kalb\u0117tis per individualias konsultacijas, seminarus bei asmeni\u0161kai prisiliesti prie jos, pa\u017einti j\u0105 ir bandyti ka\u017ek\u0105 daryti su ja. Pirmiausiai, esu d\u0117kinga u\u017e susid\u016brim\u0105 su savo puikybe vienam garsiausi\u0173 psichoterapeut\u0173 Lietuvoje A.Aleksei\u010dikui seminar\u0173 apie biblioterapij\u0105 metu. Intensyvus terapinis gyvenimas psichoterapin\u0117je grup\u0117je pad\u0117jo pamatyti ne tik savo, bet ir kit\u0173 dalyvi\u0173 puikyb\u0117s veidus, suteik\u0117 galimyb\u0119 i\u0161silaisvinti i\u0161 \u0161ios pavojingos sielos ligos. L.V\u0117\u017eelien\u0117s knyga “Septynios did\u017eiosios nuod\u0117m\u0117s psichologo kabinete”, kuri mano nuomone labai i\u0161samiai apra\u0161o \u0161i\u0105 yd\u0105 arba nuod\u0117m\u0119 (kaip bepavadintume) taip pat tur\u0117jo didel\u0117s \u012ftakos dirbant su pacientais, klientais bei paskatino para\u0161yti straipsn\u012f, kuriame pabandysiu ap\u017evelgti, kas tai yra, kokie puikyb\u0117s veidai ir jos gydymas.<\/p>\n\n\n\n
<\/p>\n\n\n\n
Puikyb\u0117 – tai \u017emogaus poreikis i\u0161kelti save auk\u0161\u010diau kit\u0173, auk\u0161\u010diau Dievo, visatos, gamtos d\u0117sni\u0173. Ji reikalauja paklusti, kuria l\u016bkes\u010dius, neatitinkan\u010dius \u017emogaus galimybi\u0173, kaupia nuoskaudas, i\u0161kreipia \u017emogaus suvokim\u0105 apie jo viet\u0105 pasaulyje, sunaikina vidin\u0119 ramyb\u0119. Puikyb\u0119 galima atpa\u017einti ne tik i\u0161 akivaizd\u017ei\u0173 veiksm\u0173 ar \u017eod\u017ei\u0173, kuriuos \u017emogus kalba, bet ji prasideda mintyse, kuomet svarstoma apie kito \u017emogaus tr\u016bkumus, piktinamasi ar \u012fsiskaudinama. Kaip pavyzdys gal\u0117t\u0173 b\u016bti, kai \u012fsiskaudin\u0119s brolis negali atleisti kitam broliui u\u017e pasakytus \u017eod\u017eius, negr\u0105\u017eintus pinigus ar neteisingai padalint\u0105 \u017eem\u0119, ir atsisako bendrauti ne tik su juo, bet ir su jo vaikais, \u017emona net i\u0161tisus de\u0161imtme\u010dius. Kuo puikyb\u0117 didesn\u0117, tuo \u017emogus yra \u012f\u017eeidesnis, jautriau reaguoja \u012f \u017emones, skirstydamas juos \u012f gerus ir blogus. Tokiam \u012fsi\u017eeidusiam, puikybe alsuojan\u010diam sud\u0117tinga atleisti net tam, kuris pra\u0161o dovanoti u\u017e padaryt\u0105 skriaud\u0105. I\u0161puik\u0117lis, jausdamasis menkesnis u\u017e kitus, j\u0173 vengia, o jausdamas savo prana\u0161um\u0105 – juos niekina. Ir tai, pasak L.V\u0117\u017eelien\u0117s, yra tiesiausias kelias \u012f vieni\u0161um\u0105. Kalb\u0117dami apie puikyb\u0119, kaip apie asmenyb\u0117s bruo\u017e\u0105 svarbu \u017einoti, jog egzistuoja ne\u012f\u017evelgiama riba, kuri skiria gyvenimo b\u016bd\u0105 ir asmenyb\u0117s sutrikimo atsiradim\u0105. Galima i\u0161skirti kelet\u0105 asmenyb\u0117s sutrikim\u0173, kurie glaud\u017eiai susij\u0119 su puikybe. Tai depresin\u0117 puikyb\u0117 (“a\u0161 niekam tik\u0119s”), \u0161izoidin\u0117 puikyb\u0117 (“a\u0161 kitoks nei visi, man\u0119s niekas nesupranta), paranojin\u0117 puikyb\u0117 (“visi susimok\u0119 prie\u0161 mane, visi nori man pakenkti”), kompulsin\u0117 puikyb\u0117 (“a\u0161 \u017einau geriausiai”), pedanti\u0161kumo, darboholizmo puikyb\u0117 ( “a\u0161 esu nepakei\u010diamas”) ir narcistin\u0117 puikyb\u0117, kuri yra ry\u0161kiausiai atskleid\u017eianti \u0161i\u0105 yd\u0105. Visiems sutrikimams b\u016bdingas patologinis susireik\u0161minimas ( nuo “a\u0161 pats niekingiausias” iki “a\u0161 pats savi\u010diausias”).<\/p>\n\n\n\n
<\/p>\n\n\n\n
Narcistinio charakterio \u017emogus nuolat susir\u016bpin\u0119s, kaip jis atrodo kitiems, k\u0105 apie j\u012f pamanys kiti (“k\u0105 \u017emon\u0117s pasakys?”). Da\u017eniausios emocijos, kurios b\u016bdingos yra g\u0117da ir pavydas, baim\u0117, jog nuvertins, kritikuos, demaskuos, nerimas ir nuobodulys. Panieka kitiems ir prana\u0161umo rodymas, savo silpnybi\u0173 nepripa\u017einimas – tai pagrindin\u0117s b\u0117gimo nuo baimi\u0173 strategijos, kurios b\u016bdingos narcistinei asmenybei. Savo ribotumo suvokimas, palyginus su kit\u0173 \u017emoni\u0173 geb\u0117jimais ar doryb\u0117mis gali b\u016bti kaip puikyb\u0117s gydymo programa.<\/p>\n\n\n\n
<\/p>\n\n\n\n
\u0160izoidin\u0117 puikyb\u0117 arba demonstratyvus atsiskyr\u0117li\u0161kas prana\u0161umas gali b\u016bti atpa\u017eintas per neslepiam\u0105 paniek\u0105 “vidutinyb\u0117ms” ir aroganti\u0161k\u0105 savo kitoni\u0161kumo pabr\u0117\u017eim\u0105. Svarbu \u017einoti tai, jog tokie \u017emon\u0117s labai saugo asmenin\u0119 erdv\u0119, kad neu\u017esikr\u0117st\u0173 banalumu, prie\u0161inasi normoms. Pagal N.Mc.Williams: “\u0160izoidinis \u017emogus trok\u0161ta, kad b\u016bt\u0173 patvirtintas jo autenti\u0161kas originalumas, jautrumas ir unikalumas.”. \u0160iems \u017emon\u0117ms sud\u0117tinga palaikyti artimus santykius, kadangi puikyb\u0117 paver\u010dia juos vartotoji\u0161kais (pvz.: kitas asmuo reikalingas tam tikrai funkcijai atlikti). Da\u017eniausiai tokie vartotojai link\u0119 manipuliuoti ar kontroliuoti artimus \u017emones. Jiems nesvarbu, kad kitas \u017emogus \u0161alia jo jau\u010diasi nelaimingas. Tod\u0117l \u0161iuo atveju gydymo programa gal\u0117t\u0173 prasid\u0117ti klausimu, kaip jau\u010diasi tas kitas \u017emogus, kuris yra \u0161alia? k\u0105 jam rei\u0161kia meil\u0117?<\/p>\n\n\n\n
<\/p>\n\n\n\n
Depresin\u0117 puikyb\u0117 persmelkta nepasitik\u0117jimo, prasm\u0117s nematymo, apati\u0161kumo, li\u016bdesio, nusivylimo jausmais, kurie b\u016bdingi sergant depresija. “Nesu vertas, kad mane gydyt\u0173”, “Esu pats kvailiausias, nelaimingiausias, apleis\u010diausias” ir taip b\u016bt\u0173 galima t\u0119sti \u0161\u012f s\u0105ra\u0161\u0105 min\u010di\u0173, kuri\u0173 esm\u0119 sudaro menkaverti\u0161kumas, sav\u0119s i\u0161skyrimas negatyvi\u0105ja prasme. Ir tai vadinama i\u0161virk\u0161tin\u0117 puikyb\u0117s veido pus\u0117. Kadangi depresija, kaip liga, savyje slepia pykt\u012f, pirmiausiai, nukreipt\u0105 \u012f save, tod\u0117l svarbu klausti \u017emogaus, d\u0117l ko jis pyksta, kas vyksta jo gyvenime?<\/p>\n\n\n\n
<\/p>\n\n\n\n
Galima kalb\u0117ti ir apie kitus sutrikimus, ta\u010diau jei skaitytojas nor\u0117s, gal\u0117s i\u0161samiau susipa\u017einti L.V\u0117\u017eelien\u0117s knygoje. Esminis klausimas yra “k\u0105 su tuo daryti?” arba “kaip gydyti puikyb\u0119?”. Pasak amerikie\u010di\u0173 psichoterapeuto J.Latnerio (1940 – 2016) “Svarbu, kad \u017emogus ai\u0161kiai jaust\u0173 savo ribas\u2026”. Ai\u0161kus savo rib\u0173 suvokimas gali i\u0161gelb\u0117ti nuo daugelio problem\u0173, sunkum\u0173. Kelti klausimus sau “u\u017e k\u0105 a\u0161 esu atsakingas?”, “k\u0105 a\u0161 galiu pakeisti?”, “ko a\u0161 negaliu pakeisti?”.<\/p>\n\n\n\n
<\/p>\n\n\n\n
Egzistuoja kit\u0173 \u017emoni\u0173 gyvenimai, kuriems b\u016bdingas savas ritmas, vertyb\u0117s, siekiai, svajon\u0117s, kur mano dalyvavimas visame tame gali b\u016bti nepageidaujamas. Geb\u0117jimas pagarbiai elgtis su kito \u017emogaus asmenin\u0117mis ribomis yra kaip doryb\u0117 arba vaistas, kuris gal\u0117t\u0173 gydyti puikyb\u0119. Ta\u010diau vaistas Nr.1, pasak L.V\u0117\u017eelien\u0117s, yra nuolankumas, kuris sugr\u0105\u017eina meil\u0119 \u012f \u017emogaus gyvenim\u0105 (apie nuolankum\u0105 kalb\u0117jau praeitame \u0161e\u0161tadienio straipsnyje).<\/p>\n\n\n\n
<\/p>\n\n\n\n
Kitas vaistas, kuris turi galios gydyti puikyb\u0119, tai – paprastumas. Prisimenu tokius posakius “menas yra apie sud\u0117tingus dalykus kalb\u0117ti paprastai” arba “paprastume slypi gro\u017eis”. \u012evair\u016bs i\u0161min\u010diai, kurie kalb\u0117jo apie \u012fvairias gyvenimo tiesas, steng\u0117si perteikti mintis paprastu tekstu, kad b\u016bt\u0173 ai\u0161ku ir suprantama \u017emogui. Bendraudama su pacientais ar klientais, stengiuosi kalb\u0117ti j\u0173 kalba, t.y. vengti sud\u0117ting\u0173 termin\u0173 ar frazi\u0173, kad mane suprast\u0173. Be to laikausi tokios pozicijos, jog a\u0161 nesu “ekspert\u0117”, kuri visk\u0105 \u017eino, bet kaip tik pabr\u0117\u017eiu, jog pats \u017emogus geriausiai pa\u017e\u012fsta save, \u017eino savo gyvenimo istorij\u0105, siekius, kurie yra u\u017esl\u0117pti, tik reikia j\u0173 paie\u0161koti. Galima prikalb\u0117ti daugyb\u0119 \u017eod\u017ei\u0173 ir nieko nepasakyti. Kaip A.Aleksei\u010dikas yra pasak\u0119s: “Yra \u017eodeliai, \u017eodely\u010diai, \u017eodeli\u016bk\u0161\u010diai. Ir yra \u017eod\u017eiai. “. Kiek \u017eod\u017ei\u0173 a\u0161 pasakau per dien\u0105?<\/p>\n\n\n\n
<\/p>\n\n\n\n
Kadangi puikyb\u0117 linkusi kaupti nuoskaudas, tod\u0117l atleidimas u\u017e jas yra dar vienas raktas \u012f i\u0161gijim\u0105. Norint atleisti pirmiausia reikia \u017einoti u\u017e k\u0105, t.y. pripa\u017einti skaudulius ir prie\u017eastis, tada pasiry\u017eti paleisti. Tai n\u0117ra lengva, kadangi atleidimas da\u017enai painiojamas su nusi\u017eeminimu, neteisingo elgesio pateisinimu. Ta\u010diau tai n\u0117ra tas pats. Atleidimas n\u0117ra smurtautojo ar nusikalt\u0117lio i\u0161teisinimas. Tai skausmo ar nuoskaudos paleidimas, kuris buvo sukeltas nederamo elgesio. Pvz.: vaikyst\u0117je i\u0161gyventas fizinis, psichologinis ar seksualinis smurtas n\u0117ra pateisinamas, ta\u010diau galima siekti i\u0161sivaduoti i\u0161 \u0161io skausmo, paleisti nuoskaudas, kad jos netrukdyt\u0173 gyventi.<\/p>\n\n\n\n
<\/p>\n\n\n\n
Ir paskutinis vaistas, kuriuo galima gelb\u0117tis nuo puikyb\u0117s, tai tik\u0117jimas savo paties gerumu, kuris yra susij\u0119s su gera saviverte, pasitik\u0117jimu, atleidimu, nuolankumu ir meile sau. Bet tai nemenkas darbas su savimi. Jeigu \u017emogus turi asmenyb\u0117s sutrikim\u0105, tai savigyda vargu ar pad\u0117s, gali prireikti specialisto pagalbos. Ta\u010diau visuomet galima pabandyti pad\u0117ti sau pa\u010diam.<\/p>\n\n\n\n
<\/p>\n\n\n\n
Pabaigai. Puikyb\u0117 turi daug veid\u0173 ir kartais labai sunkiai atpa\u017e\u012fstama, kaip ir jos pasekm\u0117s. Galb\u016bt ir nepavyks visi\u0161kai panaikinti \u0161i\u0105 yd\u0105, ta\u010diau galima pasistengti bent \u0161iek tiek j\u0105 suma\u017einti, kad atsirast\u0173 daugiau meil\u0117s pilnaverti\u0161kame gyvenime.<\/p>\n\n\n\n
<\/p>\n\n\n\n
Literat\u016bra
L.V\u0117\u017eelien\u0117. Septynios did\u017eiosios nuod\u0117m\u0117s psichologo kabinete. V., 2018.<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"
Kalb\u0117ti \u0161ia tema savoti\u0161kai vengiau, ir nor\u0117jau, kadangi jau pats \u017eodis “puikyb\u0117” yra suk\u0117l\u0119s \u012fvairiausi\u0173 emocij\u0173 mano pacientams ar klientams: “tai jau tikrai ne apie mane”, “pa\u017e\u012fstu kelet\u0105 toki\u0173 pasip\u016btusi\u0173 \u017emoni\u0173” arba “kuo biednesnis \u017emogus, tuo jame ma\u017eiau puikyb\u0117s”. Bet ar tai tiesa? Puikyb\u0117s tema teko nekart\u0105 kalb\u0117tis per individualias konsultacijas, seminarus bei asmeni\u0161kai prisiliesti […]<\/p>\n","protected":false},"author":2,"featured_media":354,"comment_status":"closed","ping_status":"open","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"_monsterinsights_skip_tracking":false,"_monsterinsights_sitenote_active":false,"_monsterinsights_sitenote_note":"","_monsterinsights_sitenote_category":0,"footnotes":""},"categories":[1],"tags":[],"class_list":["post-232","post","type-post","status-publish","format-standard","has-post-thumbnail","hentry","category-uncategorized"],"aioseo_notices":[],"_links":{"self":[{"href":"https:\/\/psichologebrigitagel.lt\/index.php?rest_route=\/wp\/v2\/posts\/232","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/psichologebrigitagel.lt\/index.php?rest_route=\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/psichologebrigitagel.lt\/index.php?rest_route=\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/psichologebrigitagel.lt\/index.php?rest_route=\/wp\/v2\/users\/2"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/psichologebrigitagel.lt\/index.php?rest_route=%2Fwp%2Fv2%2Fcomments&post=232"}],"version-history":[{"count":3,"href":"https:\/\/psichologebrigitagel.lt\/index.php?rest_route=\/wp\/v2\/posts\/232\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":240,"href":"https:\/\/psichologebrigitagel.lt\/index.php?rest_route=\/wp\/v2\/posts\/232\/revisions\/240"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/psichologebrigitagel.lt\/index.php?rest_route=\/wp\/v2\/media\/354"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/psichologebrigitagel.lt\/index.php?rest_route=%2Fwp%2Fv2%2Fmedia&parent=232"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/psichologebrigitagel.lt\/index.php?rest_route=%2Fwp%2Fv2%2Fcategories&post=232"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/psichologebrigitagel.lt\/index.php?rest_route=%2Fwp%2Fv2%2Ftags&post=232"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}