Category: Uncategorized

“Artumas galimas tik tarp dviejų atskirų žmonių.”

James F.T.Bugental

Ne vieną iš mūsų artumo ilgesys kamuoja ne tik šiuo laikotarpiu ir ne tik dėl įvairių apribojimų, tačiau ir dėl atsiradusio susvetimėjimo tarp žmonių. Atsiradęs vienišumas tarp žmonių dar labiau pagilina artumo troškimą, kuris yra vienas iš bazinių poreikių – turėti artimą (intymų) ryšį
su kitu. Kas yra artumas? Kaip jis kuriamas? Kokie yra pagrindiniai trukdžiai kuriant artimą ryšį su kitu? Kaip išlaikyti artumą tarp žmonių, kad jis būtų ilgalaikis? Šiais ir kitais klausimais pabandysiu pasvarstyti šiame straipsnyje.

Kas yra artumas? Mano nuomone, tai savotiška būsena, kuomet išgyvenami intensyvūs jausmai dėl panašių ar tų pačių vertybių ne tik tarp dviejų skirtingų asmenybių, bet ir tarp grupių, tarp Dievo, gyvosios gamtos ir žmogaus. Tai emocinė savijauta, kuri pasireiškia fizinėje, psichologinėje ir dvasinėje plotmėje. Intensyvūs jausmai gali būti ne tik malonūs – džiaugsmas, ramybė, pasitenkinimas, paguoda, pagarba, nuostaba ir kiti, tačiau gali kilti ir susierzinimas, pyktis, liūdesys, apmaudas, baimė ar kaltė priklausomai nuo situacijos, kurioje atsiduria artimieji. Pvz.: artimi draugai, kuriuos vienija bendras pomėgis – žvejyba gali susipykti dėl atsiradusių kitų vertybinių skirtumų. Gali būti, jog vienas iš jų pradėjęs vartoti alkoholį žvejybos metu, sukels iš pradžių nuostabą, po to susierzinimą ar pyktį, kadangi kitam tai visiškai nepriimtina. Tai vienas iš elgesio arba fizinėje plotmėje besireiškiančių artumo pavyzdžių, kuomet jam gręsia pavojus. Psichologinis artumas tarp dviejų draugų gali išlikti kurį laiką, kuomet ilgimasi tų pokalbių ar bendro buvimo kartu gamtoje, laukiant užkibimo. Tačiau nutrūkus žvejybai, jeigu nebuvo jokių kitų bendrų interesų ar pomėgių, po truputį nyksta ir emocinis arba psichologinis artumas.

Vyro ir žmonos artumas šeimoje gali būti kuriamas arba griaunamas priklausomai nuo vertybių ir nuo jų išplaukiančio elgesio. Psichologinis artumas atsiranda ir dingsta ne per vieną dieną, bet formuojasi ir keičiasi laikui bėgant. Buvę įsimylėjėliai, išgyvenę jaudinantį fizinį ir emocinį artumą, praėjus keliems ar keliolikai metų gali virsti abejingi ir vieniši vienas kitam. Kas atsitinka? Nuo ko tai priklauso? Tam tikras elgesys ( pvz.: užsibuvimas darbe, išgėrinėjimas vakarais, ilgas sėdėjimas prie kompiuterio, dažnas bendravimas su draugais (-ėmis) ne namuose, įsitraukimas į azartinius žaidimus ir k.t.) dažnai jau yra tik pasekmė to, kas jau yra įvykę žmogaus viduje. Psichologinis artumo trūkinėjimas gali atsirasti nuo neišklausymo ir nesupratimo. Norisi pacituoti vienos klientės žodžius apie santykį su draugu : “Kai negaliu pasikalbėti su draugu apie kažką man svarbaus, tada jaučiuosi vieniša.” Pagarbus klausymas ir bandymas suprasti kitą, nevertinant, yra svarbus artumo tilto kūrimas, tačiau jį statyti ar išlaikyti nėra lengva, kuomet nuoskaudos tarsi “bombos” jį griauna. Nepaleisti skauduliai dėl pasakytų ar nepasakytų žodžių, padarytų ar nepadarytų darbų trukdo kurti ar išlaikyti artimą santykį, jį nuodydami. Atvirumas yra reikalingas, kaip gydytojas šiems trukdžiams šalinti. Atvirai kalbėti apie įsižeidimus nelengva, dažnai nematoma prasmės ar baiminamasi, kad atvėrus visas nuoskaudas situacija dar labiau pablogės, įvyks konfliktas. Tuomet pasirenkamas nutylėjimas ir prisitaikymas. Pasak J.Budental’io “Kai asmuo tik taikosi prie kitų sąlygų su juo neįmanoma patirti tikro artumo.” Čia svarbu atkreipti į žodelį “tik”. Nėra blogai kartais prisitaikyti ar patylėti, tačiau jei tai vyksta nuolat, tada pažeidžiamas natūralus santykių procesas, kuriam yra būdingi nutolimai ir priartėjimai, susipykimai ir susitaikymai. Artumui kurti reikalingi skirtingi ir atskiri žmonės, kurie turi savas ribas, kuomet neleidžia su savimi elgtis nepagarbiai, vertina save ir kitą.

Artumui išlaikyti labai svarbu atsižvelgti ne tik į savo, bet ir kito, su kuriuo išgyvenamas artumas, poreikius. Dažnas iš mūsų apie kito siekius ar norus sprendžiame iš savo “varpinės” ir patarinėjame kaip geriau pasielgti. Tačiau susidūrus su pasipriešinimu ar ignoravimu, supykstame, kad mūsų neklauso, nors norėta gero. Ko iš tiesų nori ar apie ką svajoja jūsų artimas žmogus? Kaip dažnai šito klausiate? Ir čia galėtumėte atsakyti:

• O kaip dažnai šito klausia manęs jis\ji?

Suprantama yra labai sunku kalbėtis atvirai, kai “nuoskaudų bombos” gerokai yra apgriovę artumo tiltą ir sudėtinga prisiversti paklausti net:

• Ko norėtum pavalgyti?

O valgyti nori ne tik kūnas, bet ir siela. Jai reikalingas artumas ir besąlyginė meilė. Sudėtinga mylėti kitokį, besikeičiantį ne į tą pusę, kaip aš noriu, artimą žmogų su nesibaigiančiais poreikiais. Bet pasak J.Bugental’io: “Jei žmogus negali atsiskirti nuo mylimojo, jei jis negali sau leisti būti kitoks, tai įmanomi tik parazitiniai santykiai.” Žinoma, neleistina fizinė ar psichologinė agresija, nes toliaruojant tai, formuojasi aukos ir smurtautojo santykis. Būti kitokiam su savais poreikiais ir leisti kitam tokiam būti – išties nelengvas uždavinys, tačiau vienaip ar kitaip mes kalbame apie laisvę. Kiek gali būti laisvės santykyje su kitu? Kur yra tos ribos, kurios yra labai reikalingos?

Labiausiai ko mums reikia iš kito, turbūt, kad mus priimtų tokius, kokie mes esame ir padėtų mums skleistis, augti. Tačiau svarbu nepamiršti, jog laisvė būti savimi yra ribota, kai susiduriama su kito laisve būti savimi. Kuo aiškesnės nubrėžiamos ribos, kas galima, o kas – ne, tuo mažiau yra nesusipratimų, nors su pasipriešinimu galime susidurti. Griežtas “ne” yra geriau nei per sukąstus dantis pasakytas “taip”, kuris pataikauja. Nuolaidžiavimas ir nuolankumas yra du skirtingi reiškiniai, kurie turi didelės įtakos santykių kokybei bei artumo kūrimui. Nuolaidžiaujantis žmogus nesąžiningai elgiasi savo atžvilgiu, ignoruodamas savo poreikius ir pamindamas savas vertybes dėl įvairių priežasčių – baimės susipykti, būti paliktam (-ai) ar chaoso, kuris kils namuose. Nuolankumas kaip savybė leidžia būti sau ir kitam su savais poreikiais, tačiau rūpinasi, kad nebūtų
peržengtos saugumo ir pagarbos ribos.

Ir galiausiai, dvasinio artumo troškimas su prigimtimi yra duotas kiekvienam iš mūsų, kadangi be kūno ir sielos (psichikos) mes turime dvasią, kuri yra dieviškoji dalis. Sakau tai su visa pagarba tiems, kurie netiki Dievu ar dieviškąja mūsų dalimi, nes tai yra kiekvieno iš mūsų pasirinkimas kuo tikėti. Ypatingą dvasinį artumą su Dievu turėjo šventieji žmonės, tačiau šis artumas gali būti pasiekiamas ir per kitą asmenį bei su kitu, kuomet yra atliekami meilės darbai arba gyvenama pagal pašaukimą.

Literatūra James F.T.Bugental. Menas būti gyvam. Egzistencinės tapatybės paieškos. Vaga, 2014.

Onkologinė liga – šiais laikais dar ne nuosprendis, tačiau ji stipriai išmuša žmogų iš senojo gyvenimo vėžių. Kodėl man? Ką aš blogo padariau, kad susirgau? Kiek man dar liko gyventi? Tai klausimai, kurie dažnai pasitinka, išgirdus diagnozę “vėžys”. Ši klastinga liga įsisuka ne tik jauno, bet ir seno kūne, ne tik sveikai besimaitinančio, bet nepaisančio jokių sveikos gyvensenos principų, ne tik tikinčio į Dievą, bet ir netikinčio žmogaus. Pacientų, po onkologinių operacijų, psichoemocinė savijauta labai skiriasi, nes kiekvienas yra unikalus, su sava istorija. Čia svarbu paminėti, jog gali skirtis ne tik ligos židinys (pvz.: skrandžio, žarnyno, krūties, gimdos onkologiniai susirgimai), atsikartojimai arba ligos plitimas, tačiau ir charakterio bruožai, temperamentas. Charakteris – tai tarsi instrumentas, kuriuo savininkas groja ir išgauna tam tikrą muziką. Kai savininkas pasiligojęs, tai ir muzika skamba ne taip smagiai,kartais labai graudžiai. Jau išgirdus diagnozę, kai kurie pacientai sako, jog tai buvo tarsi “perkūnas iš giedro dangaus”. Kiti pastebi, jog mynė kelius pas savo gydytoją, tikrinosi reguliariai, tačiau kai pastebėjo,jog kažkas negerai, liga buvo jau progresavusi. Liga – tai įtempto ir pilno stresų gyvenimo pasekmė. Ligą sukeliančius faktorius pacientai vardija įvairiai : “nesirūpinau, nemylėjau savęs”, “ilgai slaugiau tėvus”, “patyriau didžiulį stresą darbe”, “namuose nebuvo ramybės” ir t.t. Be abejo yra ir tokių, kurie nesupranta, kodėl susirgo ir net nesigilina į tai. Egzistuoja ir toks požiūris, jog liga buvo kūne, kurią išpjovė, vadinasi, neliko. Laukia tolimesnis gydymas – chemoterapija arba spindulinė terapija. Tokiu būdu į onkologinę ligą žvelgiama tik iš fiziologinės pusės, nesigilinant į psichologinę būseną. Be abejo kūnas yra labai svarbus, kuris rodo ženklus, kas yra negerai, kur reikia atkreipti dėmesį, pasirūpinti vaistais, maistu ar rimtesniu gydymu. Tačiau ar vien to užtenka?

Bendraudama su pacientais, kurie gilinasi į psichologines ligos priežastis, aš rekomenduoju knygą “V.Sinelnikovas. Pamilk savo ligą”, kurioje aprašomos žmonių, sergančių įvairiomis ligomis, istorijos. Ten galima rasti charakterio savybes, kurios gali nulemti fizinius susirgimus, pradedant nuo slogos ar kraujavimo iš nosies ir baigiant onkologiniais susirgimais. Psichoterapeutas Valerijus Sinelnikovas apibūdina onkologinę ligą taip: “Tai sena, užslėpta nuoskauda, pyktis ir įniršis, neapykanta ir noras atkeršyti <…>. Tai gili, pasąmoninė, negyjanti sielos žaizda. Tai didelis ir nuėjęs gilyn vidinis konfliktas su pačiu savimi ir aplinkiniu pasauliu.”

Perskaičius šią knygą galima susidaryti nuomonę, jog sveikatą ryjantis ir labai pavojingas jausmas yra nuoskauda, kuris minimas knygoje ne vieną kartą. Nuoskauda – tai tarsi žaizda, nusėdusi giliai širdyje, kuri gali skirtis ne tik apimtimi, bet ir jos būkle. Sielos žaizdos, kaip ir kūno gali “užsitraukti, pūliuoti, kraujuoti arba užgyti”. Visa tai priklauso, ką mes su jomis darome. Ar paliekame likimo valiai? Galbūt pasistengiame užsiimti savigyda? O gal kreipiamės pagalbos pas specialistą?

Kokios gali būti ligos priežastys? Labai įvairios. Jei bandytume aiškinti tik fiziologiškai, tuomet atsakymas galėtų skambėti taip : “Genetinis paveldas” arba “Genų mutacija”. Gali būti ir po įvairių sumušimų, neatsargaus elgesio ( pvz.: sportuojant gavus smūgį su kamuoliu krūtinės srityje, vėliau gali vystytis sukietėjimai, o dar vėliau ir piktybiniai navikai). Tačiau remiantis V.Sinelnikovo mintimis : “Puikybė, kaltės jausmas ir savibauda, smerkimas ir panieka, priešiškumas žmonėms – štai pagrindinės vėžio priežastys.”

Nebūtina pasižymėti visomis išvardintomis savybėmis. Beje kuris iš mūsų niekada nesijautė kaltas ar nesipuikavo prieš kitus, nesmerkė ar neniekino garsiai ar mintyse? Natūralu, kad visiems teko patirti tai, tačiau kai kurių žmonių šios ypatybės viršija tam tikras ribas. Įvairūs mediciniai tyrimai
turi normos lygį, ir kai duomenys viršija jį, laikoma sutrikimu ar susirgimu. Pvz.: kraujospūdžio norma (120/80 ). Galbūt analoginiu principu vyksta ir vidiniame pasaulyje arba sieloje?

Liga sustabdo. Tiesiogiai, nes kūnas nebėra toks energingas ir guvus, praradęs įprastas formas, jaučiamas diskomfortas dėl pooperacinių pjūvių, kitų nemalonių pojūčių. Sunku judėti, nereikia skubėti į darbą. Žmogus priverstas gydytis, daugiau ilsėtis ir rūpintis savimi. Netiesiogiai, nes nereikia rūpintis darbo reikalais, kitais žmonėmis, buitimi. Tačiau visuomet pasitaiko išimčių, kurie nepaiso kūno ir sielos būklės, stengiasi palaikyti įprastą gyvenimo būdą. Pvz.: neatsitraukia nuo kompiuterio darbo reikalais ar stengiasi nudirbti visus ūkio darbus.

Liga – savotiškas atskaitos taškas ir perėjimas iš senojo gyvenimo į naują. Dažnai žmonės po išgirstos onkologinės diagnozės ir operacijos keičia savo mąstyseną: “pradėjau matyti viską kitomis spalvomis”, “dažniau leidžiu sau pailsėti”, “nesirūpinu dėl namuose esančios netvarkos, dulkių, nes anksčiau tai erzindavo”, “supratau, jog reikia gyventi ir džiaugtis šia diena”, “pradėjau labiau save mylėti, pvz.: vakar nuėjau pasidaryti manikiūrą” ir k.t. Tačiau galima išgirsti ir ne taip džiugiai skambančių žodžių : “nežinau, kaip reikės pragyventi, nes viena gyvenu iš pašalpos”, “nežinau, ką daryti dėl darbo, nes jis man bus fiziškai per sunkus”, “bijau, jog liga gali atsinaujinti ir tada vėl viskas iš pradžių”, “aš dar noriu pamatyti, kaip vaikai sukurs šeimas, sulaukti anūkų”, “nenoriu būti našta vaikams, aš dabar jau esu našta”. Galima palyginti ligą, tarsi viesulą, kuris įsisuko į namus, išvartė baldus, išplėšė langines, prinešė lapų, apgadino stogą, duris, sienas. Visiškas chaosas. Akivaizdu, jog trūksta tvarkos ir reikia imtis darbo, tik neaišku, nuo ko pradėti?

Psichoterapijos metu vyksta pokalbis apie tai, kas yra žmogaus viduje, kas sužeista, sugadinta, ko trūksta, ko per daug, kas nereikalinga, kas jaudina, kas svarbu – keliami klausimai, kad būtų aiškiau pačiam žmogui. Svarbiausia, neskubėti nieko keisti ar koreguoti, bet su atidumu ir pagarba pažvelgti į “vidinius namus”. Leisti išgyventi jausmus, kurie įstrigę viduje, leisti tiesiog būti. Yra “norėčiau” ir “noriu”. “Norėčiau” gali ir likti daug metų viduje, kai yra žodis “noriu”, tuomet žmogus kitaip elgiasi, stengiasi, kad tai, ko nori įvyktų. Kai pokyčiai vyksta sielos viduje, tai jie vėliau pasireiškia ir išorėje. “Kai gryšiu namo, tada leisiu sau daugiau pailsėti, pasivaikščioti po parką, lankysiu mankštas, daugiau laiko skirsiu sau ir tai, kas man patinka.” – tai keletas minčių iš pacientų, su kuriais teko pabendrauti individualių pokalbių metu. Dažnai pastebiu, jog moterys išsiilgę paprastų dalykų (pasivaikščiojimo gamtoje, apsilankymo grožio salone, kavos puodelio su drauge, knygos), kurie teikia džiaugsmą, nes per skubėjimą ir darbus neturėdavo jiems laiko. Laikas tai brangi dovana ne tik sau, bet ir artimui. Kai rimta liga užklumpa, tuomet laikas tampa dar brangesnis. Kaip tą laiką praleisti ir kam padovanoti? Jei anksčiau, prieš ligą, galbūt viskas vykdavo autopilotu, tai po ligos laiką vertinti pradedama kitaip. “Aš nežinau, kiek man dar liko gyventi, todėl džiaugiuosi kiekviena diena.” – šią mintį tiesiogiai ar netiesiogiai išsako ne vienas, atsidūręs
onkologinės ligos spąstuose.

Apibendrinimui. Svarbu žinoti, jog kiekvienas žmogus yra unikalus ir labai skirtingai reaguoja į ligą, todėl ir pokyčiai sieloje gali būti labai individualūs. Artimiesiems ir aplink esantiems žmonėms sunku būti šalia ir dažnai kyla noras gailėti, smalsauti, tačiau sergančiajam dažnai reikalingas tiesiog paprastas buvimas kartu. Mano manymu, daugelis sergančiųjų siunčia mums visiems žinutes: “Leiskite mums tiesiog būti ir džiaugtis gyvenimu. Taip. Leisti būti piktam (-ai), liūdinčiam (-iai), susirūpinusiam (-iai), verkiančiam (-iai), nerimaujančiam (-iai), mylinčiam (-iai), susidomėjusiam (-iai), iniciatyviam (-iai), laimingam (-ai), be plaukų, blakstienų, be svarbių kūno dalių. Leisti būti. Būti kartu. Šalia…”.

Literatūra
V.Sinelnikovas. Pamilk savo ligą. 2017.

Kalbėti šia tema savotiškai vengiau, ir norėjau, kadangi jau pats žodis “puikybė” yra sukėlęs įvairiausių emocijų mano pacientams ar klientams: “tai jau tikrai ne apie mane”, “pažįstu keletą tokių pasipūtusių žmonių” arba “kuo biednesnis žmogus, tuo jame mažiau puikybės”. Bet ar tai tiesa? Puikybės tema teko nekartą kalbėtis per individualias konsultacijas, seminarus bei asmeniškai prisiliesti prie jos, pažinti ją ir bandyti kažką daryti su ja. Pirmiausiai, esu dėkinga už susidūrimą su savo puikybe vienam garsiausių psichoterapeutų Lietuvoje A.Alekseičikui seminarų apie biblioterapiją metu. Intensyvus terapinis gyvenimas psichoterapinėje grupėje padėjo pamatyti ne tik savo, bet ir kitų dalyvių puikybės veidus, suteikė galimybę išsilaisvinti iš šios pavojingos sielos ligos. L.Vėželienės knyga “Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete”, kuri mano nuomone labai išsamiai aprašo šią ydą arba nuodėmę (kaip bepavadintume) taip pat turėjo didelės įtakos dirbant su pacientais, klientais bei paskatino parašyti straipsnį, kuriame pabandysiu apžvelgti, kas tai yra, kokie puikybės veidai ir jos gydymas.

Puikybė – tai žmogaus poreikis iškelti save aukščiau kitų, aukščiau Dievo, visatos, gamtos dėsnių. Ji reikalauja paklusti, kuria lūkesčius, neatitinkančius žmogaus galimybių, kaupia nuoskaudas, iškreipia žmogaus suvokimą apie jo vietą pasaulyje, sunaikina vidinę ramybę. Puikybę galima atpažinti ne tik iš akivaizdžių veiksmų ar žodžių, kuriuos žmogus kalba, bet ji prasideda mintyse, kuomet svarstoma apie kito žmogaus trūkumus, piktinamasi ar įsiskaudinama. Kaip pavyzdys galėtų būti, kai įsiskaudinęs brolis negali atleisti kitam broliui už pasakytus žodžius, negrąžintus pinigus ar neteisingai padalintą žemę, ir atsisako bendrauti ne tik su juo, bet ir su jo vaikais, žmona net ištisus dešimtmečius. Kuo puikybė didesnė, tuo žmogus yra įžeidesnis, jautriau reaguoja į žmones, skirstydamas juos į gerus ir blogus. Tokiam įsižeidusiam, puikybe alsuojančiam sudėtinga atleisti net tam, kuris prašo dovanoti už padarytą skriaudą. Išpuikėlis, jausdamasis menkesnis už kitus, jų vengia, o jausdamas savo pranašumą – juos niekina. Ir tai, pasak L.Vėželienės, yra tiesiausias kelias į vienišumą. Kalbėdami apie puikybę, kaip apie asmenybės bruožą svarbu žinoti, jog egzistuoja neįžvelgiama riba, kuri skiria gyvenimo būdą ir asmenybės sutrikimo atsiradimą. Galima išskirti keletą asmenybės sutrikimų, kurie glaudžiai susiję su puikybe. Tai depresinė puikybė (“aš niekam tikęs”), šizoidinė puikybė (“aš kitoks nei visi, manęs niekas nesupranta), paranojinė puikybė (“visi susimokę prieš mane, visi nori man pakenkti”), kompulsinė puikybė (“aš žinau geriausiai”), pedantiškumo, darboholizmo puikybė ( “aš esu nepakeičiamas”) ir narcistinė puikybė, kuri yra ryškiausiai atskleidžianti šią ydą. Visiems sutrikimams būdingas patologinis susireikšminimas ( nuo “aš pats niekingiausias” iki “aš pats savičiausias”).

Narcistinio charakterio žmogus nuolat susirūpinęs, kaip jis atrodo kitiems, ką apie jį pamanys kiti (“ką žmonės pasakys?”). Dažniausios emocijos, kurios būdingos yra gėda ir pavydas, baimė, jog nuvertins, kritikuos, demaskuos, nerimas ir nuobodulys. Panieka kitiems ir pranašumo rodymas, savo silpnybių nepripažinimas – tai pagrindinės bėgimo nuo baimių strategijos, kurios būdingos narcistinei asmenybei. Savo ribotumo suvokimas, palyginus su kitų žmonių gebėjimais ar dorybėmis gali būti kaip puikybės gydymo programa.

Šizoidinė puikybė arba demonstratyvus atsiskyrėliškas pranašumas gali būti atpažintas per neslepiamą panieką “vidutinybėms” ir arogantišką savo kitoniškumo pabrėžimą. Svarbu žinoti tai, jog tokie žmonės labai saugo asmeninę erdvę, kad neužsikrėstų banalumu, priešinasi normoms. Pagal N.Mc.Williams: “Šizoidinis žmogus trokšta, kad būtų patvirtintas jo autentiškas originalumas, jautrumas ir unikalumas.”. Šiems žmonėms sudėtinga palaikyti artimus santykius, kadangi puikybė paverčia juos vartotojiškais (pvz.: kitas asmuo reikalingas tam tikrai funkcijai atlikti). Dažniausiai tokie vartotojai linkę manipuliuoti ar kontroliuoti artimus žmones. Jiems nesvarbu, kad kitas žmogus šalia jo jaučiasi nelaimingas. Todėl šiuo atveju gydymo programa galėtų prasidėti klausimu, kaip jaučiasi tas kitas žmogus, kuris yra šalia? ką jam reiškia meilė?

Depresinė puikybė persmelkta nepasitikėjimo, prasmės nematymo, apatiškumo, liūdesio, nusivylimo jausmais, kurie būdingi sergant depresija. “Nesu vertas, kad mane gydytų”, “Esu pats kvailiausias, nelaimingiausias, apleisčiausias” ir taip būtų galima tęsti šį sąrašą minčių, kurių esmę sudaro menkavertiškumas, savęs išskyrimas negatyviąja prasme. Ir tai vadinama išvirkštinė puikybės veido pusė. Kadangi depresija, kaip liga, savyje slepia pyktį, pirmiausiai, nukreiptą į save, todėl svarbu klausti žmogaus, dėl ko jis pyksta, kas vyksta jo gyvenime?

Galima kalbėti ir apie kitus sutrikimus, tačiau jei skaitytojas norės, galės išsamiau susipažinti L.Vėželienės knygoje. Esminis klausimas yra “ką su tuo daryti?” arba “kaip gydyti puikybę?”. Pasak amerikiečių psichoterapeuto J.Latnerio (1940 – 2016) “Svarbu, kad žmogus aiškiai jaustų savo ribas…”. Aiškus savo ribų suvokimas gali išgelbėti nuo daugelio problemų, sunkumų. Kelti klausimus sau “už ką aš esu atsakingas?”, “ką aš galiu pakeisti?”, “ko aš negaliu pakeisti?”.

Egzistuoja kitų žmonių gyvenimai, kuriems būdingas savas ritmas, vertybės, siekiai, svajonės, kur mano dalyvavimas visame tame gali būti nepageidaujamas. Gebėjimas pagarbiai elgtis su kito žmogaus asmeninėmis ribomis yra kaip dorybė arba vaistas, kuris galėtų gydyti puikybę. Tačiau vaistas Nr.1, pasak L.Vėželienės, yra nuolankumas, kuris sugrąžina meilę į žmogaus gyvenimą (apie nuolankumą kalbėjau praeitame šeštadienio straipsnyje).

Kitas vaistas, kuris turi galios gydyti puikybę, tai – paprastumas. Prisimenu tokius posakius “menas yra apie sudėtingus dalykus kalbėti paprastai” arba “paprastume slypi grožis”. Įvairūs išminčiai, kurie kalbėjo apie įvairias gyvenimo tiesas, stengėsi perteikti mintis paprastu tekstu, kad būtų aišku ir suprantama žmogui. Bendraudama su pacientais ar klientais, stengiuosi kalbėti jų kalba, t.y. vengti sudėtingų terminų ar frazių, kad mane suprastų. Be to laikausi tokios pozicijos, jog aš nesu “ekspertė”, kuri viską žino, bet kaip tik pabrėžiu, jog pats žmogus geriausiai pažįsta save, žino savo gyvenimo istoriją, siekius, kurie yra užslėpti, tik reikia jų paieškoti. Galima prikalbėti daugybę žodžių ir nieko nepasakyti. Kaip A.Alekseičikas yra pasakęs: “Yra žodeliai, žodelyčiai, žodeliūkščiai. Ir yra žodžiai. “. Kiek žodžių aš pasakau per dieną?

Kadangi puikybė linkusi kaupti nuoskaudas, todėl atleidimas už jas yra dar vienas raktas į išgijimą. Norint atleisti pirmiausia reikia žinoti už ką, t.y. pripažinti skaudulius ir priežastis, tada pasiryžti paleisti. Tai nėra lengva, kadangi atleidimas dažnai painiojamas su nusižeminimu, neteisingo elgesio pateisinimu. Tačiau tai nėra tas pats. Atleidimas nėra smurtautojo ar nusikaltėlio išteisinimas. Tai skausmo ar nuoskaudos paleidimas, kuris buvo sukeltas nederamo elgesio. Pvz.: vaikystėje išgyventas fizinis, psichologinis ar seksualinis smurtas nėra pateisinamas, tačiau galima siekti išsivaduoti iš šio skausmo, paleisti nuoskaudas, kad jos netrukdytų gyventi.

Ir paskutinis vaistas, kuriuo galima gelbėtis nuo puikybės, tai tikėjimas savo paties gerumu, kuris yra susijęs su gera saviverte, pasitikėjimu, atleidimu, nuolankumu ir meile sau. Bet tai nemenkas darbas su savimi. Jeigu žmogus turi asmenybės sutrikimą, tai savigyda vargu ar padės, gali prireikti specialisto pagalbos. Tačiau visuomet galima pabandyti padėti sau pačiam.

Pabaigai. Puikybė turi daug veidų ir kartais labai sunkiai atpažįstama, kaip ir jos pasekmės. Galbūt ir nepavyks visiškai panaikinti šią ydą, tačiau galima pasistengti bent šiek tiek ją sumažinti, kad atsirastų daugiau meilės pilnavertiškame gyvenime.

Literatūra
L.Vėželienė. Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete. V., 2018.

Šįkart norėčiau pakalbėti apie senatvę – laikotarpį, kurio dažnas iš mūsų nelaukiame, o jos sulaukę, susiduriame ne tik su įvairiais kūno ir psichikos negalavimais, bet ir su aplinkinių žmonių abejingumu, atstūmimu ir vienišumu. Jaunystės kultas visuomenėje drąstiškai stumia į „patvorius“ pagyvenusius žmones, kurie nori jaustis reikalingi, mylimi. Savanoriaudama emocinę paramą senoliams teikiančioje „Sidabrinėje linijoje“, labai stipriai pajutau, kaip svarbu garbaus amžiaus žmogui būti reikalingam. Be to, su senatvės ypatumais artimiau susipažinau dirbdama Prienų globos namuose. Žinau apie save ir tai, jog vaikystėje mylima ir mylinti močiutė veikiausiai prisidėjo prie mano šilto ir užjaučiančio žvilgsnio senyvo amžiaus žmogui. Pradėdama norėčiau pacituoti vieną dialogą iš knygos „M.Albom. Antradieniai su Moriu.“, kurioje studentas Mičas šneka su savo dėstytoju Moriu apie senatvę, ir aptarti keletą svarbių aspektų, kurie galėtų padėti priimti gyvenimo „saulėlydį“.

– Mičai, man senatvė miela.
– Miela?
– Tai visai paprasta. Kai augi, sužinai vis daugiau. Jei pasiliktum dvidešimt dvejų metų amžiaus, tai visą gyvenimą ir būtum toks nemokša, koks buvai dvidešimt dvejų. Senėjimas, žinai, ne tik nykimo procesas. Tai kartu ir augimas. Be neigiamo aspekto – artėjančios mirties – yra ir teigiamas: tu supranti, kad ji artėja, todėl stengiesi nugyventi likusį gyvenimą geriau.
– Bet jei senatvė tokia vertinga, kodėl žmonės visada šneka: „Ak, jei tik galėčiau vėl tapti jaunas.“
– Žinai, ką tai rodo? – šyptelėjo Moris. – Kad jie nepatenkinti savo gyvenimu. Kad tas gyvenimas nevisavertis. Kad jo prasmė liko nerasta. Nes jei rasi tą prasmę, atgal pasukti nebenorėsi. Norėsi eiti pirmyn. Norėsi pamatyti dar daugiau, padaryti dar daugiau. <…>
– Paklausyk. <…> Jei nuolat kausies su senatve – visada būsi nelaimingas, nes ji vis viena nugalės.
– <…> Stebiuosi, kaip jūs nepradedate pavydėti jaunesniems ir sveikiems.
– O, sakyčiau, būna ir taip, – jis užsimerkė. – Pavydžiu, kad jie gali lankytis sporto klubuose, gali plaukioti ar šokti. Labiausiai pavydžiu, kad gali šokti. Bet kai apsilanko pavydas, aš išjaučiu jį ir leidžiu praeiti. <…> „Tai tik pavydas, aš nesiruošiu savęs su juo tapatinti.“ Ir atsitrauki. <…>
– O kaip jums pavyksta nepavydėti…<…>
– Mičai, seniai negali nepavydėti jauniems. Tačiau svarbiausia – susitaikyti su tuo, kas pats esi, ir iš to semtis pasitenkinimo. <…> Turi atrasti, kas gero, tikro ir gražaus slypi dabartiniame tavo gyvenime. <…> Tiesą sakant, galiu savyje rasti kiekvieno amžiaus dalelę. Dalis manęs trejų metų, dalis – penkerių, dalis – trisdešimt septynerių, dalis – penkiasdešimties. Aš pergyvenau visus tuos etapus ir pažįstu juos. Aš su malonumu pabūnu vaiku, kai dera juo būti. Su tokiu pat malonumu būnu išmintingas karšinčius, kai ateina tinkamas laikas.<…> Kaip galiu pavydėti, kad esi ten, kur esi – juk aš pats ten buvau?“

Šiame dialoge išryškėja raktiniai žodžiai „prasmė“, „kova“, „pavydas“, „augimas“ ir „susitaikymas“. Senatvė – laikotarpis, kurio metu vyksta savotiškas gyvenimo auditas ar apibendrinimas, kas padaryta ar nesuspėta atlikti, ko prišnekėta ir kokie žodžiai taip ir liko neištarti, kiek visame tame buvo prasmės? Šie ir kiti klausimai gali sukelti intensyvių jausmų, kurie neapleidžia naktį ir dieną, gali būti vidinio konflikto ar kovos priežastimi. Kažkas kovoja su savo senstančiu ir jaunatvišką išvaizdą prarandančiu kūnu, kažkas negali susitaikyti su ribotomis judėjimo galimybėmis, senatvinėmis ligomis, prastėjančia atmintimi ir t.t. Priešingas požiūris kovai gali būti suprantamas kaip pasidavimas ligai, apatiškumas ir nesirūpinimas savo kūno ir sielos sveikata, tačiau ar tai galime vadinti susitaikymu su senatve? Gyvenimo saulėlydis gali būti kupinas augimo bei rūpinimosi fizine ir psichine sveikata, suvokiant savo realų amžių, gebant priimti privalumus ir trūkumus. Didžiausias privalumas – senatvės išmintis dažnai yra subtiliai „supakuotas“. Senoliams gali būti sudėtinga išreikšti žodžiais mintis dėl prastėjančios smegenų veiklos ar kitų sutrikimų. Kai kurie iš jų dėl sukauptų nuoskaudų nebenori dalintis savo išgyvenimais ir atvirauti su kitais, tačiau dauguma trokšta būti išgirsti ir reikalingi.

Jaunatviška energija su jos privalumais vilioja ne tik jaunus, bet ir senus, kurstydama pavydo jausmą, kuris gali būti susijęs ir su negebėjimu priimti senatvinių apribojimų. Prisiminus dialogą, kiekviename iš mūsų gyvena skirtingų amžiaus tarpsnių žmonės – nuo mažo berniuko ar mergaitės iki dabartinio amžiaus vyro ar moters. Gebėjimas pabūti vaiku, paaugliu, jaunuoliu, suaugusiu ar senoliu skirtingose situacijose rodo žmogaus brandumą bei lankstumą, gebėjimą kūrybiškai spręsti iškylančius sunkumus. Kiekvienas amžiaus tarpsnis yra reikalingas ir svarbus, darantis įtaką kitiems etapams bei tiesiantis kelią tapimo savimi link.

Bendravimas su bendraamžiais senyvo amžiaus žmonėmis – didžiulis poreikis ir iššūkis, kadangi seneliai dažnai skundžiasi, jog dauguma artimųjų ar draugų yra jau išmirę ar sunkiai serga. Bendrų interesų nebuvimas – dar viena kliūtis artimam bendravimui. Padidėjęs egocentrizmas – susitelkimas tik į savo kūno ar sielos skaudulius taip pat apsunkina senolių pašnekesius, trukdo kurti artimą santykį. Be to, egzistuoja ir įvairios ligos, kurios iškreipia požiūrį į aplinką. „Galva tarsi pilna medaus, visos mintys sulipusios…“, – taip gražiai įvardino savo būseną vienas senolis, sergantis Alzheimerio liga (citata iš filmo „Pilna galva medaus“).

Pamenu, studijų metais gavome užduotį – parašyti laišką savo anūkams apie save, sulaukus garbingo amžiaus. Kokia buvau močiutė ar senelis, kai buvo jauna (-as), ką veikiau, kaip gyvenau, kuo domėjausi, kokiomis savybėmis pasižymėjau? Tai savotiškas gyvenimo ateities projektavimas, remiantis dabartinėmis žiniomis apie save, lūkesčiais iš Gyvenimo. Tik, va, gaila, nepamenu, ką aš ten parašiau… O galbūt tai ir pildosi dabar?

Literatūra: M.Albom. Antradieniai su Moriu. 2008.

Kas būtų, jeigu nebūtų valstybės sienų – ribų? O kaip gyventume, jeigu mūsų namai neturėtų sienų? Kaip atrodytume mes be odos, kuri apgaubia ir saugo mūsų kūną? Į šiuos klausimus galima atsakyti, jog ribos reikalingos, nes jos suteikia aiškumo, saugumo, privatumo, autonomiškumo. Nėra abejonių. Tačiau, kai kalbame apie ribas santykiuose su žmonėmis, atsiranda klausimų ir neaiškumų, gilinantis į jų nubrėžimą, iškyla įvairūs įsitikinimai arba mitai, kurie trukdo tai atlikti. Šiandien pabandysiu šia tema pasvarstyti, remdamasi perskaityta knyga Dr.H.Cloud ir Dr. J.Townsend. Ribos. 2013.

Kaip ir kada pradedamos formuoti ribos žmogaus gyvenime? Kas turi įtakos? Pasak minėtos knygos autorių, „Gana dažnai žmonės, nukentėję nuo netinkamų ribų vaikystėje, savo silpnumą perkelia į kitus. Manydami, kad kiti jaučia tokį patį skausmą, jie vengia brėžtis ribas kitų atžvilgiu, nes įsivaizduoja, kad tai juos itin nuliūdins.“ Netinkamų ribų atsiradimo pavyzdžiai gali būti, kai vaikas matė, jog šeimoje galima draugiškai ir šiltai pabendrauti tik prie butelio, kai tėvų nuostatos auklėjimo atžvilgiu stipriai skyrėsi (pvz.: kai tėtis leido, o mama ne), kai šeimoje buvo fizinio, emocinio ar seksualinio smurto, kai vaikui buvo leidžiama kada nori sugrįžti namo, kai visi norai ir įgeidžiai tenkinami, kai vaikas neturėjo galimybės pajusti savo netinkamo elgesio padarinių ir t.t. Tokia ar kitokia gyvenimiška patirtis formuoja atitinkamą požiūrį į santykius ne tik su kitais, bet ir su savimi, nes tai yra labai susiję. Kaip tvirtina Dr.H. Cloud ir Dr. J.Townsend „Mūsų gebėjimas pasitikėti savimi remiasi mūsų patirtimi, jog kiti yra patikimi žmonės.“ Jeigu tokių patikimų žmonių vaikystėje buvo mažai, gali būti, jog bus stoka ir pasitikėjimo savimi. Vaikui reikalingas suaugęs, kuriuo galėtų pasitikėti, kuris mylėtų besąlygiškai. Iš prigimties sūnus ar dukra į tėvą alkoholiką gali ilgą laiką žiūrėti pasitikėjimo kupinomis akimis ir laukti, kada ateis ta diena, kai iš tikrųjų viskas susitvarkys. Deja ne visada taip atsitinka. Suaugę alkoholikų vaikai yra ta žmonių grupė, kurie gali turėti problemų ne tik dėl pasitikėjimo, bet ir dėl ribų brėžimo.

Kaip atrodo nemokėjimas brėžti ribų santykiuose su kitais? Pvz.: jūs nusprendėte vakare pailsėti ir pasivaikščioti parke po įtemptos dienos, atsipalaiduoti ir paskaityti knygą, tačiau paskambino kaimynė, kuri eilinį kartą prašo pažiūrėti jos mažamečius vaikus, nes atsirado svarbus reikalas ir būtina išvykti. Kaip gi pasakyti kaimynei „ne“, kai ji nusiminusi dūsauja, kaip jai sunku ir nėra pas ką paprašyti. O juk jūs toks geras žmogus, kuriuo galima pasitikėti. Sutinkate, tačiau mintyse graužiatės ar keikiate save, kad ir vėl užkibote ant to pačio „kabliuko“, kai gelbėjate, nepaliekate galimybės pajusti kitam savo elgesio padarinių, kad pasimokytų. Žinoma, yra atvejų, kai išties reikalinga suteikti pagalbą, tačiau kai tai tampa įpročiu, tai erzina ir trukdo keistis.

Brėžti ribas santykiuose trukdo tam tikri įsitikinimai arba mitai, kuriuos galima būtų apibūdinti taip:

1.  Jei nusistatau ribas, vadinasi, esu savanaudis. Svarbu žinoti, jog savanaudiškumas – tai susitelkimas tik į savo paties norus ir pareigos mylėti kitus nepaisymas.
2. Ribos yra nepaklusnumo ženklas. Paprastai žmonės, pasižymintys netvirtomis ribomis, išoriškai būna nuolaidūs, bet maištingi ir pikti širdyje. Jie norėtų pasakyti „ne“, tačiau bijo ir pasiduoda nuolaidumui, o tai prilygsta melui. Tikras paklusnumas priklauso nuo mūsų noro paklusti, mylėti.
3. Jei nusibrėšiu ribas, kiti mane įskaudins. Tai baimė, jog kitas gali mane palikti ar užsipulti. Žmonės, pajėgiantys gerbti mūsų ribas, mylės mūsų valią ir mūsų individualumą. Tie, kurie nesugeba gerbti mūsų ribų, tuo pasako, jog nemyli mūsų „ne“. Jie myli tik mūsų „taip“.
4. Jei nusibrėšiu ribas, įskaudinsiu kitus. Ribos yra gynybinė priemonė. Tinkamos ribos nė vieno nevaldo, nepuola ir neįžeidžia. Jos apsaugo mūsų vertybes, kad jos nebūtų paimtos netinkamu laiku. Kiekvienas iš mūsų esame atsakingi už savo poreikių tenkinimą. Ši mintis gali daug kam nepatikti, kelti nepatogumų. Svarbu paklausti savęs: Ar aš tikrai noriu sakyti „taip“?
5. Ribos reiškia, jog aš pykstu. Pyktis praneša apie mūsų ribų pažeidimą. Jis tarsi mūsų „išankstinio įspėjimo sistema“, pranešanti apie gręsiantį pavojų būti sužeistiems arba užvaldytiems. Jis suteikia mums energijos, reikalingos apginti save, kitą ir savo principus. Žmonės, pradedantys aiškiai brėžti ribas, kurių anksčiau nebuvo paisoma, nustemba, pajutę viduje kylantį įniršį. Paprastai tai „senas pyktis“, susijęs su nepasakytais ir neišklausytais „ne“.
6. Ribos sukelia kaltės jausmą. Skolos jausmas, kuris virsta kalte, dažnai trukdo brėžti ribas. Tėvai, giminės, artimieji, broliai, seserys, draugai, kurie kažkada yra gero padarę arba rodę savo meilę, gali prašyti paslaugų, kurioms norisi pasakyti „ne“, tačiau yra labai sudėtinga, nes tada ateis kaltės jausmas. Problemą sukelia neegzistuojanti skola (nors kartais artimieji mąsto priešingai). Kai mums dovanojama meilė, laikas ar daiktai – viskas, kas mus verčia jaustis dėkingiems, – turi būti ir priimami kaip dovanos.

Tai tik keletas mitų, kurie gali tūnoti ir vadovauti mūsų viduje. Svarbu paminėti, jog sunkumai brėžiant ribas priklauso nuo santykio su žmogumi. Palaikantys ir mylintys artimieji – tai palanki erdvė mokytis pasakyti „ne“. Nesudėtingos situacijos namuose buityje gali būti puiki pradžia, pajutus sėkmę ir skirtumą, kaip buvo anksčiau ir dabar. Tačiau vis dėlto neužtenka suprasti, kas trukdo brėžtis ribas ir palankių sąlygų. Reikalinga Meilė. Nes tik Ji žino, kaip, kada, kur ir kiek? Prisiminus mitus, kurie egzistuoja ir trukdo brėžtis ribas, baimė dažna palydovė, neleidžianti ateiti meilei. Sudėtinga mylėti, kai yra daug įvairių baimių. Toks ryšys gali būti daugiau stabmeldiškas, nuolaidžiaujantis, pataikaujantis. Iš meilės kitam, kad jis pasimokytų iš savo elgesio pasekmių, pasakyti „ne“ yra nelengva užduotis, tačiau didesnis meilės ženklas nei pasakyti „taip“.

Kaip nuspręsti, kada ir ką sakyti? Viduje kiekvienas turime savo nuomonę ir jausmą, kuris būna susijęs su viena ar kita situacija. Pvz.: „Sakau „taip“, nes bijau, bet norėčiau sakyti „ne“ – toks požiūris nepadeda brėžti ribas. Priešingai veikia – „Nors ir bijau, bet noriu ir sakau „ne“. Daryti ar sakyti kažką su baime ir noru padeda augti, skleistis ir įveikti savo vidinius demonus. Tačiau bandymai brėžtis ribas yra neišvengiamai susiję su aplinkinių pasipriešinimu, konfliktais ar manipuliacijomis, kurioms sudėtinga atsispirti. Todėl ir pasekmės kartais gali būti skausmingos – palankumo ar darbo praradimas, draugų, pažįstamų nutolimas, išsiskyrimas. Tačiau tai tik parodo, kiek mus priima, vertina ir myli, kokie mūsų yra santykiai.

Literatūra: Dr.H.Cloud ir Dr. J.Townsend. Ribos. VšĮ „Abigailė“. 2013.

Kam nėra tekę sielvartauti, praradus artimą žmogų, augintinį ar persikrausčius į naują vietą? Turbūt nerasime tokio žmogaus, kuris nėra pajutęs sielvarto „skonio“. Šis reiškinys ir su juo susiję mitai yra plačiai paplitę mūsų visuomenėje ne tik paskutiniu metu, bet per visą žmonijos istoriją. Kas yra sielvartas ir kaip jį įveikti? Kokie yra išplitę mitai, susiję su šiuo reiškiniu? Pabandysiu pakalbėti, remdamasi psichologų J.W.James, R.Friedman ir dr. L.L. Matthews parašyta knyga „Kai sielvartauja vaikai“, kuri skirta suaugusiesiems, kad jie padėtų vaikams lengviau išgyventi artimųjų mirtį, tėvų skyrybas, augintinio ir kitas netektis.

„Sielvartas yra jausmų prieštara, sukelta įprasto elgsenos modelio pokyčių ar pabaigos.“ (J.W.James, R.Friedman, dr. L.L. Matthews, 2009).

Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje sielvartas apibrėžiamas kaip „labai skausmingas netekties išgyvenimas“. Stipriausią sielvartą sukelia fizinė (mirtis) arba psichinė (išsiskyrimas) mylimo asmens netektis, darbo, namų praradimas. Sielvartas reiškiasi tam tikrais sąmonės sutrikimais: nestipriu nerealumo jausmu (dar vadinamu nesąmoningu neigimu), padidėjusiu emociniu nutolimu nuo kitų žmonių, laiko tėkmės nejautimu. <…> Dažnai apima kaltės jausmas, pyktis ne tik ant praradimo kaltininko, bet ir ant visų žmonių. Šie jausmai pamažu gali sukelti depresiją, miego sutrikimus, galvos skausmą. Sielvartas yra sunkus išgyvenimas, bet jo reikia asmenybei: sukeldamas aplinkinių gailestį, jis stiprina ryšius su kitais žmonėmis, be to, susilpnina ir padeda nutraukti emocinius saitus, siejančius su netekties objektu, ir atgauti dvasinę autonomiją. Išgyvendamas sielvartą, žmogus stiprėja ir bręsta dvasiškai. Jeigu žmogus stengiasi išvengti sielvarto ir slopina savyje natūraliai kylantį jausmą, gali kilti įvairių psichinių ir somatinių sutrikimų.“ Jeigu jis mums yra reikalingas ir padeda bręsti bei atgauti dvasinę autonomiją, tai dėl ko mes jo taip vengiame ir vos susidūrę su sielvartaujančiu žmogumi, sakome „būk tvirtas“, „imkis veiklos“, „laikas gydo visas žaizdas“ ar „susirask kitą žmogų“? Šie ir kiti teiginiai arba mitai tik trukdo išgyventi ir paleisti sielvartą. Tačiau mes juos esame perėmę iš kartos į kartą ir nebemokame kitaip. Galbūt vengiame jausti tai ar būti šalia sielvartaujančio žmogaus, nes tai yra nemalonu, vargina, apsunkina ir kelia įtampą dėl jausmų sumaišties?

Kaip išgyventi sielvartą, kad jis netrukdytų gyventi? Pradžioje vertėtų atpažinti egzistuojančius vidinius įsitikinimus, kurie trukdo tai padaryti. Pasak knygos „Kai sielvartauja vaikai“ autorių, egzistuoja 6 pagrindiniai mitai, kurie neleidžia sielvartauti:

1. Neliūdėk!
2. Tai, ko netekai, pakeisk kuo nors kitu.
3. Sielvartauti reikia vienam.
4. Būk tvirtas.
5. Imkis veiklos.
6. Laikas gydo visas žaizdas.

Turbūt atpažinote vieną ar kitą teiginį, kurį teko girdėti ar sakyti sielvartaujančiam? Ir tai natūralu, kadangi mes kažkada girdėjome, kai mūsų tėvai ar seneliai kalbėjo panašius žodžius, nes ir jie girdėjo iš savo tėvų. O gal kai kas iš mūsų augo kitokioje aplinkoje ir išmoko kitų žodžių? Dažnas iš mūsų esame užstrigę savo sielvarte. Kai žmogus vis kartoja ir kartoja tą pačią istoriją, guosdamasis, skųsdamasis ar piktindamasis, gailėdamas savęs ar prarasto artimojo, galima įtarti, jog jam kažkas trukdo išgyventi sielvartą. Tokiu atveju svarbu pažvelgti į tas kliūtis, kaip užtvankas, kurios neleidžia tekėti gyvybinei jausmų upei. Tai padaryti nėra lengva vienam, ir paprastai reikia kito žmogaus, su kuriuo būtų galima pasikalbėti: „dėl ko pykstu?“, „dėl ko jaučiuosi kaltas?“, „ką svarbaus nespėjau pasakyti artimajam?“ ar „kokie šviesūs prisiminimai, susiję su netektimi, yra išlikę?“

Svarbu atsiminti, kad norint išgyventi sielvartą, reikia atlikti tam tikrus veiksmus. Tai neateis savaime laikui bėgant, nes laikas žaizdų negydo. Tai savotiškas emocinių santykių užbaigimas, kuris reikalauja pastangų. Nėra auksinio recepto, kuris tiktų visiems, bet yra gairės, kurios gali padėti išgyventi sielvartą. Be to, niekada nepamiršite, jog buvo toks žmogus ar turėjote tokį augintinį, tačiau prisiminus apie jį, skausmas nebus toks širdį draskantis. J.W.James, R.Friedman ir dr. L.L. Matthews jau 25 metus padeda žmonėms išgyventi sielvartą ir yra sukūrę modelį, kuris remiasi 4 emocijų kategorijomis. Taigi sudedamosios sielvarto įveikos dalys yra:

• Atsiprašymas. Atsiprašoma už tai, ką padarėme ar nepadarėme žmogui (ar augintiniui), kurio netekome. Pvz.: Atsiprašau, kad per mažai tau skyriau dėmesio, kad paskutinįkart, kai matėmės, skubėjau ir nepaklausiau, kaip tu jautiesi.
• Atleidimas. Reiškia nejausti apmaudo skriaudėjui. Išsakoma ar išrašoma už kokius dalykus yra atleidžiama. Pvz.: Atleidžiu tau už tuos kartus, kai pakeldavai prieš mane balso toną, buvai šiurkštus.
• Svarbūs emociniai pasakymai. Tai įvairūs reikšmingi sakiniai, kuriuos pavėluota pasakyti. Pvz.: Tu buvai ir esi man labai brangus. Aš tave myliu. Niekada tavęs nepamiršiu. Sudie.
• Šviesūs prisiminimai. Pvz.: Visuomet prisiminsiu tuos vakarus, kai mes kartu sėdėdavome ir kalbėdavomės, kai vaikščiodavome po parką ir klausydavomės paukščių čiulbėjimo.

Svarbu žinoti, kad kiekvienas sielvartas, ar jis būtų susijęs su žmogaus ar augintinio netektimi, ar su nutrūkusiu santykiu (pvz.: skyrybomis) išgyvenamas 100 procentų. Nėra vienodo sielvarto. Palaidojus vyrą, tėtį, mamą ar sūnų, sielvarto skonis bus kitoks, nes santykis su kiekvienu iš šių žmonių yra skirtingas. Pastebėta, jog vaikai, nuo 4 iki 7 metų, geba natūraliai išjausti sielvartą, praeidami jau minėtus etapus. Todėl suaugusieji galėtų iš jų pasimokyti, bet netrukdyti jiems, sakydami „Neverk“ ar „Imk saldainį ir apsiramink“.

Apibendrinimui. Sielvartas yra reikalingas etapas mūsų sielai, mokina atsisveikinti ir augina dvasiškai, primindamas apie tai, jog gyvenime yra pradžia ir pabaiga.

Literatūra: J.W.James, R.Friedman, dr. L.L. Matthews. Kai sielvartauja vaikai. 2009.

Šiandien norėčiau pakalbėti apie gana plačiai išplitusį reiškinį – kopriklausomybę, kurią Earnie Larsenas apibrėžė kaip “išmoktą elgseną, kuri pasmerkia žmogų nesėkmei, ar charakterio trūkumus, kurie menkina gebėjimą užmegzti ar palaikyti meilės kupinus santykius”. Viena moteris iš “Al-Anon” grupės (alkoholizmu sergančių žmonių artimųjų ir draugų bendrija) pareiškė, jog “Būti kopriklausomai reiškia būti ištekėjusiai už alkoholiko”. Pats terminas “kopriklausomybė” atsirado 20 a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, tačiau šis reiškinys egzistuoja jau seniai, kaip ir alkoholizmas ar kitos priklausomybės. Buvo atlikti tyrimai, kurie atskeidė, jog daugelio nealkoholikų ar cheminės priklausomybės neturinčių, bet artimai bendraujančių su alkoholikais žmonių psichinė, fizinė ir dvasinė būsena buvo panaši į alkoholikų. Šiame straipsnyje pabandysiu apžvelgti pagrindinius tokių žmonių psichinius ypatumus ir galimybes sau padėti.

Pirmiausiai svarbu pažymėti, jog kopriklausomybė gali būti susijusi ne tik su alkoholizmu, bet ir su kitomis priklausomybėmis ar sutrikimais ( valgymo, sekso, narkotikų, azartinių lošimų, psichikos sutrikimų ir kt.). Kopriklausomas žmogus paprastai gyvena ar turi artimų tarpusavio santykių su turinčiu vieną ar kitą priklausomybę, sutrikimą. Pvz.: šeima, kurioje vyras yra alkoholikas, o žmona – kopriklausoma, kuri stengiasi visais įmanomais ir neįmanomais būdais jam padėti. Pagal psichologę Melody Beattie “kopriklausomasis – tai žmogus, kuris leidžiasi veikiamas kito žmogaus elgesio ir kuris jaučia smarkų poreikį kontroliuoti tą elgesį”. Esu girdėjusi ne vieną istoriją, kaip alkoholiko žmona ar draugė stengėsi padėti slėpdama butelius, išpildama gėrimus, grąsindama skyrybomis, bandydama prašyti, maldauti, meluodama ar manipuliuodama, tačiau daugumoje atvejų nesėkmingai. Pasak M.Beattie, mes negalime kontroliuoti alkoholizmo, polinkio persivalgyti, priklausomybės nuo sekso, liguisto potraukio lošti ir kitokio elgesio, negalime kontroliuoti niekieno emocijų, minčių ar pasirinkimų. Kai kurie iš mūsų sunkiai kontroliuoja net ir save. Įdomu tai, jog kai bandome kontroliuoti tai, ko neturėtume, tuomet patys tampame kontroliuojami. Ir jokia kontrolė nepadės pasiekti, kad kitas pasikeistų visam laikui ar taip kaip mums norisi. Kopriklausomieji paprastai atsiduria tokiame psichologinių pozicijų trikampyje “Gelbėtojas – Persekiotojas – Auka”. Pradžioje “gelbėtojas” stengiasi išgelbėti priklausomąjį nuo nemalonių pasekmių (pagirių, susidariusių skolų, pridarytų nuostolių) ir užsiima geranoriška veikla. Vėliau atgavus pusiausvyrą po nemalonumų, priklausomybę turintis asmuo siekia sugrįžti į “įprastas vėžes”, tačiau susiduria su “persekiotoju”, kuris moralizuoja, neleidžia atsipalaiduoti, visur sekioja ir kontroliuoja kiekvieną žingsnį. Ir kai pavyksta, o dažniausiai taip ir būna, po daugybės bandymų, tuomet kopriklausomasis nusivilia, jaučia apmaudą dėl neįvertintų pastangų ir virsta “auka”. Ir taip žmogus sukasi tarp šių trijų vaidmenų metų metus.

Ar įmanoma išeiti iš šio užburto rato? Kaip sau padėti ir pasirūpinti savimi? Kopriklausomieji paprastai linkę rūpintis kitais, bet ne savimi bei ignoruoti savo poreikius, norus, dažnai norėdami sakyti “ne”, sako “taip”. Pradžioje labai svarbu suvokti, kas vyksta viduje. Sąžiningas ir atviras įsisąmoninimas, jog “gyvenu kito gyvenimą, bandydamas jį ar ją pakeisti” yra pirmas svarbus žingsnis, kaip ir kenčiančiam nuo alkoholio prisipažinimas “aš esu alkoholikas”. Svarbu leisti sau išgyventi jausmus, kurie kyla viduje. Pyktis – vienas dažniausių alkoholizmo ir kitų priklausomybių padarinių. Svarbu prisiminti, jog kiekvienas iš mūsų turime teisę išgyventi pyktį, tačiau turime ir pareigą tinkamai su juo susitvarkyti arba kontroliuoti. Psichologė M.Beattie pateikia keletą rekomendacijų, kaip valdyti pyktį:

• Leiskime sau pykti, kai mums to reikia. Leiskime ir kitiems žmonėms pykti.
• Išgyvenkime emociją. Nevertindami tiesiog pajuskime ją (pvz.: nuoskaudą, baimę, liūdesį).
• Pažinkime tam tikrą jausmą lydinčias mintis. Išsakykime jas.
• Išsiaiškinkime, ką mūsų pyktis signalizuoja. Dažnai pyktis kyla dėl nepatenkintų poreikių. Yra vienas greitas būdas pykčiui numalšinti – liautis šaukti ant žmogaus, ant kurio pykstame, išsiaiškinti, ko iš jo reikia, ir to paprašyti. Jei žmogus nesutinka to padaryti, aiškinkimės, ką toliau daryti, bet nenustokime savimi rūpintis.
• Neleiskime pykčiui mūsų kontroliuoti. Geriausiai yra pykti tada ir taip, kaip mes patys nusprendžiame, o ne tada, kai pyktis valdo mus. Atsiribokime, eikime į kitą kambarį ar kiemą ir nusiraminkime, neleiskime kitų žmonių pykčiui mus kontroliuoti.
• Atvirai kalbėkime apie savo pyktį, bet tik tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku (nedera kalbėtis su alkoholiku, kai šis girtas). Pvz.: aš pykstu, kai tu taip darai, nes…
• Kalbėkime su tais, kuriais pasitikime. Kalbėjimas apie pyktį padeda išsklaidyti įtampą, pripažinti save tokius, kokie esame.
• Iš pykčio “nemuškime” nei savęs, nei kitų tiesiogine ir perkeltine prasme. Jei taip atsitinka, ieškokite specialistų pagalbos.
• Rašykime laiškus, kurių neišsiųsime. Tai padeda pripažinti ir išleisti susikaupusį pyktį, kaltę, įtampą ir kitus jausmus saugiu būdu.

Gali būti, jog šios ir kitos rekomendacijos kai kuriais atvejais bus neveiksmingos ar sunkiai pritaikomos, tačiau visų svarbiausia prisiminti – nesustoti rūpintis savimi, esant galimybei kreiptis pagalbos pas specialistus. Lietuvoje veikia ne viena Al-Anon grupė, teikianti psichologinę pagalbą skirtinguose miestuose (www.al-anon.lt). Kopriklausomas ir priklausomybės liga sergantis žmogus turi praeiti visą gijimo procesą – išgyventi gedėjimo stadijas (neigimas, pyktis, derybos, depresija, priėmimas). Nesvarbu, kokiu greičiu ir kokia tvarka, bet šiuos etapus svarbu išgyventi, kad galėtume paleisti tai, kas trukdo ir priimti save bei kitą.

Literatūra
M.Beattie. NE – Priklausomi. Kaip liautis kontroliuoti kitus ir pradėti rūpintis savimi. Alma Littera, 2020.

Konfliktai tokie neišvengiami kasdienybėje, kaip duona ant stalo, tačiau retai susimąstome apie tai, jog jų sprendimo būdai gali būti labai įvairūs priklausomai nuo asmenybės tipo, situacijos ar įgytos patirties. Be to svarbu žinoti, jog egzistuoja ne tik tarpasmeniniai ar tarpgrupiniai, bet vidiniai arba asmenybės konfliktai. Bet pirmiausia, reikėtų atsakyti į klausimą – kas tai yra? Lietuvių žodyne apibrėžiamas šis terminas taip:

Konfliktas (lot. conflictus – susidūrimas) – priešingų nesuderinamų norų, poreikių, tikslų susidūrimas, sukeliantis sunkių išgyvenimų; skiriama vidinis konfliktas ir konfliktas tarp individų – dviejų žmonių ar grupių; vidinis konfliktas – bemaž vienodai stiprių, bet priešingų norų, poreikių, interesų susidūrimas; konfliktas tarp individų – susidūrimas tokių žmonių, kurie siekia nesuderinamų tikslų, turi priešingų interesų.

Daugelis mūsų stengiasi išvengti konfliktų, tačiau tai neįmanoma, kadangi mes visi esame skirtingi su savo poreikiais ir interesais bei esame veikiami kitų žmonių, savo paties emocijų. Dėl ko atsiranda konfliktai? Bene dažniausiai pasitaikančios priežastys yra nesąžiningumas, aplaidumas, ypatingas pasitikėjimas savo nuomone ir įsitikinimais, santykių neišsiaiškinimas, negebėjimas nustatyti ribų, netinkamas konflikto sprendimo būdas, slapti kėslai ir baimė. Tačiau labiausiai paplitusi iš jų yra baimė – apsijuokti, prarasti reputaciją, būti atstumtam, pažemintam, netekti darbo, pinigų, žemės, kito žmogaus, sveikatos ir t.t. Pvz.: pacientas, kuris po atliktos klubo sąnario operacijos jaučia skausmą, nepastebi jokio sveikatos pagerėjimo (nors chirurgas žadėjo) natūraliai gali jausti baimę dėl ateities (ar galės vaikščioti kaip anksčiau ?) ir pyktį ant gydytojo, kuris gali būti nukreiptas ir į kitus specialistus esančius aplinkui. Visiškos nevilties ir bejėgiškumo apimtas pacientas gali bandyti ieškoti sąjungininkų, kurie pritartų jam ir padėtų kovoti su neteisybe ir netvarka sveikatos sistemoje. Tačiau už viso to slypi baimė gyventi nepilnavertišką gyvenimą. Kaip ir daugelyje kitų situacijų, kuomet vengiama atvirai kalbėti apie mintis ir emocijas, nes yra baimė įskaudinti kitą, būti atstumtam, apšauktam, susipykti, netekti darbo ar dalies pajamų, prarasti žmogų. Tie, kurie norėtų išvengti konfliktų turėtų žinoti, jog pirmiausia reikalinga suvokti, kas vyksta ir dėl ko, būti sąžiningiems ir atsisakyti nuostatos “aš esu teisus” bei norėti išspręsti nesutarimą taikiai ir abiems pusėms priimtinu būdu. Tačiau jeigu tai nepavyksta, tuomet tenka rinktis vieną arba kitą konflikto sprendimo tipą.

“Puolantieji – besiginantieji” atstovauja konkurencijos tipą, kuriam būdinga karinga mąstysena “akis – už akį, dantis – už dantį”, dėmesys sutelktas į “aš esu teisus” ir “kitas yra neteisus” bei norą patenkinti savo poreikius. Šiam tipui dar tinka apibūdinimas “geriausia gynyba –
puolimas”. Šio tipo pavyzdžiai gali būti ne tik šeimyniniai konfliktai, kurie girdimi ir kaimynams, bet ir pasauliniai karai, revoliucijos, riaušės. Gali pasirodyti, jog toks būdas yra pats blogiausias iš visų, tačiau nevisuomet. Egzistuoja sveika konkurencija rinkoje, kuri skatina tobulinti įmonių darbą, kelti darbuotojų kvalifikaciją ir kurti naujus produktus žmonių gerovei bei natūrali gynybinė reakcija, kuomet pamačius skriaudžiamą senelį ar vaiką gatvėje kyla noras apsaugoti ir kovoti su neteisybe.

“Taikdariai” stengiasi prisitaikyti ir vengia spręsti problemas, nes “nenori kautis” ir verčiau renkasi “šventą ramybę”, nes “kumščiais dar niekam nepavyko laimėti”. Jų mąstysenoje jaučiasi pasyvus priešiškumas ir tylus įsitikinimas savo teisumu bei atsakomybės spręsti iškilusius sunkumus vengimas. Šio tipo atstovai nesprendžia konfliktų, bet neprieštarauja, kad kita pusė pasiimtų to, ko pageidauja. Pvz.: mama dėl “šventos ramybės” nuryja nuoskaudą dėl skaudžių sūnaus žodžių, kurie skirti jai ar tėvui, bei stengiasi kažkaip viską “užglaistyti” ir pateisinti tokį jo elgesį paauglystės maištavimu, netvarka mokykloje ar kokia nors susidariusia situacija ir sutinka patenkinti norą įsigyti kokį nors daiktą ar grįžti namo kada panorėjus. Toks nutylėjimas – tai neišspręstas konfliktas, kuris gali virsti nuoskauda ar vidiniu konfliktu.

“Vengiantieji” bijo atvirai ir sąžiningai kalbėti apie sunkumus, ignoruoja problemas ir konfliktus, tarsi jų visai nebūtų. Tai “aukos” mąstysena, paremta menkavertiškumu ir beviltiškumu. Tikimasi, jog problema pati išsispręs, tačiau ilgainiui besikaupiantys sunkumai gali vieną dieną sprogti. Be to kita pusė, kuri dalyvauja konflikte, gali jausti, jog jos vengiama. Šis būdas yra tinkamas, kai nėra galimybės patenkinti savo poreikius ar konfliktas neliečia tiesioginių interesų, kai reikia surinkti daugiau informacijos ar yra svarbesnių problemų. Pvz.: pacientė reabilitacijos metu gyvendama viename kambaryje su kita moterimi, kuri naktį garsiai knarkia, gali bijoti atvirai kalbėti apie tai ir stengtis neparodyti savo nepasitenkinimo bei nuovargio, motyvuodama tuo, jog
ilgai taip nebus, dar pakentės keletą dienų ir vis tiek išvažiuos. Jei nėra galimybės pakeisti kambario,tuomet tai galimas sprendimo būdas (be to yra dar ir ausų kamštukai, kurie bent iš dalies padėtų sumažinti garsą).

“Siekiantys lygiųjų” arba kompromiso atstovai stengiasi priimti bendrą sprendimą, tačiau jis yra tik iš dalies patenkinantis abi puses. Jiems rūpi tikslai ir santykiai. Tai ieškojimas aukso vidurio, su išliekančiu noru “būti teisiam”. Šiam tipui svarbu žinoti, jog ir toliau galės laikytis savo nuostatų. Kadangi nė viena pusė nėra iki galo patenkinta sprendimu, todėl ilgainiui vengiama jo laikytis. Šis būdas taikytinas, kai abiejų konfliktuojančiųjų galia yra panaši, kai sprendimui priimti nėra laiko ar siekiami tikslai ne itin svarbūs.

“Bendradarbiaujantieji” yra geranoriškai nusiteikę vienas kito atžvilgiu ir stengiasi ieškoti originalių sprendimų, patenkinančių abiejų poreikius ir gerinančių tarpusavio santykius. Šis būdas reikalauja pakankamai daug laiko, pastangų, pasitikėjimo vienas kitu ir kūrybiškumo. Konflikto dalyviai stengiasi įveikti ne vienas kitą, bet esamą sunkumą ir linkę laikytis priimto sprendimo. Bendradarbiaujantis pavyzdys gali būti viešas renginys, kurio metu dalyvauja įvairių organizacijų atstovai, pristatantys savas veiklas ar produktus, siekiantys daryti sklaidą, užmegzti naujus ryšius. Kitas pavyzdys – tėvų ir mokytojų bendradarbiavimas, siekiant pagerinti mokinių mokymosi sąlygas ir padėti spręsti iškilusius sunkumus ir daugelis kitų tarpasmeninių pavyzdžių.

Pabaigai. Negalima nuvertinti nei vieno konflikto sprendimo tipo atsižvelgiant į aplinkybes ir kontekstą, kuriame jis yra taikomas. Svarbiausia suvokti konfliktą ir sąmoningai ieškoti tinkamiausio būdo jį spręsti. Priklausomai nuo laiko sąnaudų, vertybių ir galimybių reikėtų rinktis adekvatų sprendimą, įvertinus tai, jog yra ne vienas kelias.

Šįkart norėčiau pakalbėti apie itin jautrius žmones, kurie pasižymi ypatybe, kai pasaulį mato, girdi, užuodžia ir jaučia kiek kitaip nei dauguma. Domėtis šia tema mane paskatino laikas nuo laiko ateinantys pacientai, kurių suvokimas ir reakcijos į ligą ar stresinę situaciją buvo padidinto jautrumo. Remiantis E.N.Aron knyga “Itin jautrus asmuo”, apžvelgsiu šią savybę, siekdama pristatyti pagrindinius požymius bei sunkumus ir galimybes sau padėti.

Profesorė psichoterapeutė Elaine N. Aron pateikia išsamų šios savybės apibrėžimą, kuris skamba trumpiniu DOES (liet. DARO). D simbolizuoja informacijos apdorojimo nuodugnumą, t.y. šie žmonės prieš veikdami, stebi ir svarsto, intensyviai apmąsto (angl. depth). Raidė O reiškia tai, jog šia savybe pasižymintys asmenys linkę lengvai ir greitai sudirgti, nes į viską kreipdami daugiau dėmesio, tiesiog pavargsta (angl. overstimulated). E reiškia stiprią empatiją ir dėmesingumą emocinėms reakcijoms (angl. empathy). S simbolizuoja jautrumą (angl. sensitivity) visoms subtilybėms, kurios yra aplinkui. Pasak profesorės “Jautrios nervų sistemos turėjimas yra normali, iš esmės neutrali savybė.” Dažniausiai ši ypatybė yra paveldima ir ja pasižymi vidutiniškai 15-20 proc. gyventojų.

Dirbant su pacientais, kuriems teko patirti narkozę ir operaciją, pastebėjau, jog jei žmogus buvo jautresnis prieš ligą, tai po gydymo ši savybė reiškiasi dar intensyviau. “Pasidariau skysta bala.”, “Negaliu žiūrėti filmų, kuriuose yra smurto scenų.”, “Pavargstu nuo artimųjų, kurie aplink mane. Trumpai galiu pabūti ir gera kartu, bet ilgesnis bendravimas sekina, darausi pikta, irzli.” Tokios ir panašios mintys atspindi itin jautrių asmenų būseną, kuri būna paveikta ne tik narkozės, ilgo gydymo, skausmo, bet ir pasikeitusio kūno, artimųjų elgesio.

Kadangi ši ypatybė dažniausiai laikoma paveldima, tai gali būti stebima jau nuo kūdikystės. Remiantis tyrimais nustatyta, jog jei į pravirkusį kūdikį greitai reaguojama (išskyrus tuos atvejus, kai reagavimas jį dar labiau sudirgina), jis mažiau, o ne daugiau verks kai bus vyresnis. Ir čia svarbu paminėti saugų ir nesaugų prisirišimą, kuris formuojasi priklausomai nuo globotojų. Kai mama yra pasirengusi ateiti į pagalbą, iškilus sunkumams, formuojasi saugus prisirišimas. Tačiau kai globotojas yra prislėgtas, nesugeba rūpintis ar apimtas depresijos nori jog vaikas tiesiog išnyktų ar mirtų, tada kūdikis stengsis išvis neprisirišti ir tapti “vengėju”. Tokie vaikai, atskirti nuo tokio tėvo ar mamos, atrodo visai abejingi. Psichoterapeutė Elaine N. Aron save laiko itin jautriu asmeniu ir tvirtina apie šiuos žmones taip : “kaip kiti rūpinosi jumis arba jūsų kūdikiu (kūnu ), iš esmės nulėmė ir tai, kaip jūs dabar rūpinatės savo kūdikiu (kūnu). Globotojų požiūris į jūsų
jautrumą suformavo ir jūsų požiūrį į jį. “. Kadangi yra dviejų tipų probleminiai globotojai – pernelyg globėjiški ir pernelyg nedėmesingi, taip egzistuoja du netinkami elgesio su savo kūnu būdai, kuriuos naudoja itin jautrūs asmenys. Pirmasis – stūmimas save išorėn, kuomet verčiama pernelyg daug dirbti, per daug rizikuoti, tyrinėti. Antrasis – stūmimas save vidun, kai saugojamasi nuo kitų, užsisklendžiama viduje, kai ištiesų trokštama pabūti su kitais kartu. Tai du kraštutinumai, kurie trukdo gyventi pilnavertišką gyvenimą. Pvz.: keliauti po pasaulį vienam, kuris linkęs save saugoti arba stumti vidun, gali būti neįveikiamas barjeras. Tačiau galima pradėti nuo artimų kelionių ir pažinti save labiau, kas patinka ir kas ne, priimant vis didesnius iššūkius. Kad gyvenimas pasaulyje būtų kuo pilnavertiškesnis, įdomesnis, svarbu būti tame pasaulyje. Itin jautrūs asmenys, kurie save stumia pernelyg į pasaulį, dažnai veikiami aplinkos, skatinančios siekti tobulumo, konkurencijos, noro įrodyti savo vertę ir tokiu būdu save prievartauja ir pavargsta nuo tokio gyvenimo. Pirmiausiai, svarbu suvokti, kas taip įtakoja. Galbūt itin jautrus asmuo stengiasi įrodyti, jog yra be defekto arba pelnyti tėvų meilę. Be to tokius žmones vargina intuicija, kuri nuolat pateikia naujų idėjų srautą, kurias reikia realizuoti. Remiantis minėtais elgesio pavyzdžiais, galima tvirtinti, jog tarp šių žmonių yra intravertų ir ekstravertų, tačiau dažniau pasitaikantys yra save vidun stumiantys arba intravertai.

Itin jautrūs asmenys gali būti laikomi droviais. Tyrimas parodė, jog dauguma žmonių, kurie pirmąkart bendravo su itin jautriais asmenimis, juos laikė droviais, šią būseną prilygino nerimui, baugštumui, susivaržymui ar bailumui. Tokios nuomonės taip pat laikėsi didesnė dalis psichinės sveikatos specialistų. Socialinis diskomfortas, kuris remiasi į per didelį susijaudinimą, trukdantį veikti viešumoje, gali būti rimta problema tokiems asmenims. Psichoterapeutė Elaine N. Aron pateikia keletą rekomendacijų, kurios galėtų pagelbėti siekiant kontroliuoti susijaudinimą:

1. Prisiminkite, jog pernelyg didelis jaudinimasis nebūtinai yra baimė.
2. Naudokite jaudinimosi mažinimo įgūdžius (pvz.: kvėpavimo technikos).
3. Susiraskite kitų itin jautrių asmenų ir pasikalbėkite su jais.
4. Aiškinkite savo įpatingą savybę kitiems.

Svarbu pastebėti, jog šiems žmonėms ypač svarbu pasitenkinimas darbe, dirbti pagal savo pašaukimą. Tarp jų galima rasti įvairiausių profesijų žmonių, tačiau beveik visi pasižymi polinkiu į meną ir jiems patinka tai išreikšti. Beveik visi garsių menininkų kaip asmenų tyrimai rodo, kad svarbiausia jų savybė jautrumas. Kai demonstruojama kūryba apima jautrumas, pakilimas, tačiau kai darbas padarytas, pasirodymas baigtas, ateina netekties ir sumišimo jausmas. Norėdami suvaldyti jaudulį, ne vienas menininkas griebėsi alkoholio, narkotikų ar vaistų, kas tik dar labiau sutrikdo organizmo pusiausvyrą. Todėl svarbu ieškoti kitų būdų, kurie padėtų šią pusiausvyrą palaikyti. Tam tinkama yra fizinė veikla, psichoterapija, tačiau svarbu surasti savo veiklos rūšį ir žmogų, su kuriuo užsimegztų atviras ir artimas ryšys.

P.S.: Knygoje “Itin jautrus asmuo” pateikiamas testas, kuris gali atskleisti skaitytojui ar jis yra šiai grupei priklausantis asmuo.

Pabaigai. Egzistuoja pasaulyje jautrieji ir nejautrieji, kurie vieni kitiems reikalingi, nes mokina ir leidžia pamatyti, suprasti ir pajausti išorinį ir vidinį gyvenimą.

Literatūra.
Elaine N.Aron . Itin jautrus asmuo. Kaip gyvuoti, kai pasaulis tave stelbia. V., 2016.

Patirti skriaudą ar nuoskaudą teko kiekvienam, ją tarsi naštą galima nešiotis su savimi dieną, savaitę, mėnesį, metus ar net dešimtmečius, priklausomai nuo padarytos žalos ar skausmo, nuo asmenybės ypatumų. Kaip atsikratyti nuoskaudų, kad jos netrukdytų gyventi? Šį klausimą kelia ne vienas žmogus. Apie tai šiandien norėčiau pakalbėti, pradėdama sakme, kuri taip ir vadinasi „Skriaudos našta“. „Mokinys paklausė mokytojo:

• Tu toks protingas. Visada esi geros nuotaikos, niekada nepyksti. Padėk man būti tokiam.
  Mokytojas sutiko ir paprašė mokinio atnešti bulvių ir krepšį.
• Jei ant ko nors supyksi ir pajusi nuoskaudą, – pasakė mokytojas, – paimk bulvę. Užrašyk ant jos žmogaus vardą, su kuriuo susipykai, ir įdėk bulvę į šį krepšį.
• Ir tai viskas? – paklausė nustebęs mokinys.
• Ne, – atsakė mokytojas. – Tu turi tą krepšį visada nešiotis su savimi. Ir kiekvieną kartą, kai kas nors tave įžeis, įdėk į jį bulvę.

Mokinys sutiko. Praėjo šiek tiek laiko. Krepšys prisipildė bulvių ir tapo gana sunkus. Ir jį buvo labai nepatogu visada nešiotis. Be to, bulvė, kurią jis įdėjo pirmiausia, buvo jau sugedusi. Ji papuvo, pasidengė gličiomis apnašomis, kai kurios bulvės sudygo, kai kurios sužaliavo ir pradėjo skleisti aštrų nemalonų kvapą. Mokinys atėjo pas mokytoją ir tarė:

• To neįmanoma nešioti su savimi. Pirma, krepšys per sunkus, antra: bulvės supuvo. Pasiūlykite ką nors kita.
  Tačiau mokytojas atsakė:
• Tas pat vyksta ir tavo sieloje. Tiesiog iš karto tu to nepastebėjai. Veiksmai tampa įpročiu, įpročiai – charakteriu, kuris ugdo blogą tvaiką skleidžiančias ydas. Aš daviau tau galimybę šį procesą stebėti iš šalies. Kiekvieną kartą, kai nuspręsi įsižeisti, arba, priešingai, įžeisti ką nors, pagalvok, ar iš tikrųjų tau reikia tokios naštos.“
  Kiek mano sielos maišelyje yra tokių „bulvių – skriaudų“, kurios apsunkina gyvenimą? Sąžiningai atsakyti nelengva, nes kartais mes apgaudinėjame save, tvirtindami, jog „jau atleidau ir nepykstu“, „praėjo daug metų ir pamiršau“, „Dievas vis tiek jam atlygins už tokius darbus“. Tačiau yra žmonių, kurie net neketina atleisti tam „parazitui“ ir tvirtina, jog nuoskaudos laikymas jų visiškai neapsunkina. Tačiau yra ir tokių, kurie kelia klausimą „O kaip paleisti nuoskaudas visam laikui, kad netrukdytų gyventi?“. Remiantis sakme, pirmiausia, svarbu būti budriam ir sąmoningam bei nerinkti nuoskaudų arba žiūrėti į vykstančius procesus kaip į neišvengiamą realybę, kuri egzistuoja nepriklausomai nuo emocijų. Aplinkui esantys žmonės nevisada yra malonūs, mandagūs ir geranoriški, jie turi tam priežasčių ir ketinimų. Priimti juos tokius, kokie yra ir neįsižeisti, dažnam iš mūsų gali būti nelengvas iššūkis. Ir dėl to „nuoskaudų – bulvių“ maišelis gana greitai prisipildo, jį nešiojamės su savimi, bandydami save ir kitus įtikinti, jog jis visai nesunkus, galima su juo gyventi, būna ir blogiau. Žinoma, egzistuoja atvejų, kai toleruoti ir priimti piktavališką elgesį yra nedovanotina ir tam reikia imtis tam tikrų priemonių, kad neįvyktų nelaimė. Pvz.: žiaurus elgesys su kitu, kai naudojamas smurtas, prievarta, vyksta vagystės, nesilaikoma saugaus eismo taisyklių ir pan.

Norint paleisti nuoskaudas, pradžioje reikėtų įsivardinti sau, kas padarė tą nuoskaudą ir kokia ji, dėl ko skauda? Nuoskaudą paprastai lydi liūdesys, nusivylimas, gailestis; pyktis dažnai būna atvėsęs, tačiau ne visada. Pvz.: moteris, kuri kentė daugybę metų nuo vyro alkoholiko pavydo ir priekaištų, kuriai teko patirti ne tik psichologinį, bet ir fizinį smurtą, bus prikaupusi nemažai nuoskaudų, susijusių su šia patirtimi. Atleisti už tokias skriaudas gali reikėti daug laiko ir pastangų, be to, ar norės tai padaryti nuskriaustoji, kuriai teko nešti tokį „kryželį“. Nenoras atleisti kyla dėl to, jog dažnai yra tapatinamos dvi sąvokos „atleisti“ ir „pateisinti“ – kaip du tie patys dalykai, nors iš tikrųjų tai yra visiškai skirtingi žodžiai. Atleidžiu – reiškia paleidžiu skausmą, kuris kilo dėl nepriimtino elgesio, kurio netoleruoju ir nepateisinu. Tačiau kartais kito elgesys gali būti visiškai pagrįstas ir teisingas, dėl kurio galima įsižeisti. Kaip liaudyje yra paplitusi patarlė „Tiesa akis drasko“. Įsivardinus nuoskaudą, kitas etapas yra „išpykti“ ar išjausti kitus jausmus, kurie buvo užlaikyti arba neišreikšti. Tai galima padaryti nebūtinai tiesiogiai tam pačiam žmogui, kuris įžeidė. Popieriaus lapas puikiai išklauso visas mintis ir jausmus. Kabinete pas psichologą ar psichoterapeutą gali būti išliejamos emocijos, kurios laukė progos išeiti. Psichoterapinės grupės – tai dar viena galimybė, siekiant paleisti nuoskaudas. Tik paleidus ir išgyvenus skausmą, liūdesį, pyktį, gailestį ar kitus jausmus iki galo, ateina palengvėjimas ir noras atleisti. Tuomet keičiasi ne tik žvilgsnis į skriaudiką, bet ir būsena, santykis su savimi. Skriaudų ateityje neišvengsime, tačiau svarbu neleisti savęs žaloti, jei kito elgesys bus destruktyvus, keliantis grėsmę saugumui.

Nuoskaudos atleidimas turėtų praeiti tarsi per du filtrus: proto ir širdies. Lengviau yra atleisti protu nei širdimi. Dažniausiai taip ir įvardinama: „Atrodo, kad atleidau jau daugybę kartų, tačiau kai prisimenu ir imu kalbėti, sukyla skausmas“. Tai rodo, jog darbas atliktas ne iki galo. Kalbant apie skriaudiką, neturėtų sukilti įtampa ar kraujo spaudimas, lydimas padidinto širdies pulso, išmušto raudonio ar noro pakeiksnoti tą žmogų. Priešingai, kalbėti apie tai turėtų būti paprasta ir ramu, įžvelgiant tame pamoką. Kiekvienas skaudulys arba skausmas kažko moko. Tik problema ta, kad sunku tai pamatyti. Ko aš pasimokiau? Ką ši situacija man norėjo pasakyti? Grįžtant prie moters, kuri gyveno su vyru alkoholiku, jos skausmas, kurį teko patirti pradžioje, gali atrodyti bereikšmis, juolab aplinkinių nesuprantamas. Tačiau jeigu ji nepaliko vyro, vadinasi, buvo tam priežasčių. Galbūt ji tikėjosi, jog šis nustos gerti (beje, dalis vyrų taip ir pasielgia, deja, ne visi), gal nematė išeities, nes neturėjo, kur eiti, gal gyveno dėl vaikų, gal pati pradėjo išgėrinėti, gal gailėjo savo vyro ir bijojo, jog jis visiškai prasigers ir numirs, jeigu ji išeis iš namų ir t.t. Tai labai individualu. Beje, yra atvejų, kai žmona turi šią priklausomybę, o vyras augina vaikus.

Suvokus dėl ko, galima kelti klausimą: ko išmokau? Ką supratau? Ką davė ši patirtis? Sudėtinga surasti kažką teigiamo ar pamokančio, jeigu nėra atleista skriaudėjui, tačiau psichologinio skausmo pamokos paprastai būna stipriausios. Jos gali skambėti labai skirtingai. Pvz.: „Su geriančiais vyrais geriau neprasidėti, nes jie kelia daug bėdų ir skausmo“, „Tas, kas vartoja alkoholį, yra nepatikimas, ir kurti santykį su juo nesaugu“, „Nėra normalių vyrų (moterų), su kuriais būtų galima gyventi, nes jie (jos) arba geria, arba yra neištikimi“. Ne visi įsitikinimai, kurie susiformuoja, yra pagrįsti ir teisingi, tačiau jie turi įtakos priimant sprendimus, kuriant tolimesnį gyvenimą.
Pabaigai. Žmogus yra laisvas ir gali rinktis – gyventi su nuoskauda ar ją paleisti. Svarbiausia – jausti ir nemeluoti sau, kitiems, jog skauda, liūdna, gaila ar pikta.