Kam nėra tekę sielvartauti, praradus artimą žmogų, augintinį ar persikrausčius į naują vietą? Turbūt nerasime tokio žmogaus, kuris nėra pajutęs sielvarto „skonio“. Šis reiškinys ir su juo susiję mitai yra plačiai paplitę mūsų visuomenėje ne tik paskutiniu metu, bet per visą žmonijos istoriją. Kas yra sielvartas ir kaip jį įveikti? Kokie yra išplitę mitai, susiję su šiuo reiškiniu? Pabandysiu pakalbėti, remdamasi psichologų J.W.James, R.Friedman ir dr. L.L. Matthews parašyta knyga „Kai sielvartauja vaikai“, kuri skirta suaugusiesiems, kad jie padėtų vaikams lengviau išgyventi artimųjų mirtį, tėvų skyrybas, augintinio ir kitas netektis.
„Sielvartas yra jausmų prieštara, sukelta įprasto elgsenos modelio pokyčių ar pabaigos.“ (J.W.James, R.Friedman, dr. L.L. Matthews, 2009).
Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje sielvartas apibrėžiamas kaip „labai skausmingas netekties išgyvenimas“. Stipriausią sielvartą sukelia fizinė (mirtis) arba psichinė (išsiskyrimas) mylimo asmens netektis, darbo, namų praradimas. Sielvartas reiškiasi tam tikrais sąmonės sutrikimais: nestipriu nerealumo jausmu (dar vadinamu nesąmoningu neigimu), padidėjusiu emociniu nutolimu nuo kitų žmonių, laiko tėkmės nejautimu. <…> Dažnai apima kaltės jausmas, pyktis ne tik ant praradimo kaltininko, bet ir ant visų žmonių. Šie jausmai pamažu gali sukelti depresiją, miego sutrikimus, galvos skausmą. Sielvartas yra sunkus išgyvenimas, bet jo reikia asmenybei: sukeldamas aplinkinių gailestį, jis stiprina ryšius su kitais žmonėmis, be to, susilpnina ir padeda nutraukti emocinius saitus, siejančius su netekties objektu, ir atgauti dvasinę autonomiją. Išgyvendamas sielvartą, žmogus stiprėja ir bręsta dvasiškai. Jeigu žmogus stengiasi išvengti sielvarto ir slopina savyje natūraliai kylantį jausmą, gali kilti įvairių psichinių ir somatinių sutrikimų.“ Jeigu jis mums yra reikalingas ir padeda bręsti bei atgauti dvasinę autonomiją, tai dėl ko mes jo taip vengiame ir vos susidūrę su sielvartaujančiu žmogumi, sakome „būk tvirtas“, „imkis veiklos“, „laikas gydo visas žaizdas“ ar „susirask kitą žmogų“? Šie ir kiti teiginiai arba mitai tik trukdo išgyventi ir paleisti sielvartą. Tačiau mes juos esame perėmę iš kartos į kartą ir nebemokame kitaip. Galbūt vengiame jausti tai ar būti šalia sielvartaujančio žmogaus, nes tai yra nemalonu, vargina, apsunkina ir kelia įtampą dėl jausmų sumaišties?
Kaip išgyventi sielvartą, kad jis netrukdytų gyventi? Pradžioje vertėtų atpažinti egzistuojančius vidinius įsitikinimus, kurie trukdo tai padaryti. Pasak knygos „Kai sielvartauja vaikai“ autorių, egzistuoja 6 pagrindiniai mitai, kurie neleidžia sielvartauti:
- Neliūdėk!
- Tai, ko netekai, pakeisk kuo nors kitu.
- Sielvartauti reikia vienam.
- Būk tvirtas.
- Imkis veiklos.
- Laikas gydo visas žaizdas.
Turbūt atpažinote vieną ar kitą teiginį, kurį teko girdėti ar sakyti sielvartaujančiam? Ir tai natūralu, kadangi mes kažkada girdėjome, kai mūsų tėvai ar seneliai kalbėjo panašius žodžius, nes ir jie girdėjo iš savo tėvų. O gal kai kas iš mūsų augo kitokioje aplinkoje ir išmoko kitų žodžių? Dažnas iš mūsų esame užstrigę savo sielvarte. Kai žmogus vis kartoja ir kartoja tą pačią istoriją, guosdamasis, skųsdamasis ar piktindamasis, gailėdamas savęs ar prarasto artimojo, galima įtarti, jog jam kažkas trukdo išgyventi sielvartą. Tokiu atveju svarbu pažvelgti į tas kliūtis, kaip užtvankas, kurios neleidžia tekėti gyvybinei jausmų upei. Tai padaryti nėra lengva vienam, ir paprastai reikia kito žmogaus, su kuriuo būtų galima pasikalbėti: „dėl ko pykstu?“, „dėl ko jaučiuosi kaltas?“, „ką svarbaus nespėjau pasakyti artimajam?“ ar „kokie šviesūs prisiminimai, susiję su netektimi, yra išlikę?“
Svarbu atsiminti, kad norint išgyventi sielvartą, reikia atlikti tam tikrus veiksmus. Tai neateis savaime laikui bėgant, nes laikas žaizdų negydo. Tai savotiškas emocinių santykių užbaigimas, kuris reikalauja pastangų. Nėra auksinio recepto, kuris tiktų visiems, bet yra gairės, kurios gali padėti išgyventi sielvartą. Be to, niekada nepamiršite, jog buvo toks žmogus ar turėjote tokį augintinį, tačiau prisiminus apie jį, skausmas nebus toks širdį draskantis. J.W.James, R.Friedman ir dr. L.L. Matthews jau 25 metus padeda žmonėms išgyventi sielvartą ir yra sukūrę modelį, kuris remiasi 4 emocijų kategorijomis. Taigi sudedamosios sielvarto įveikos dalys yra:
- Atsiprašymas. Atsiprašoma už tai, ką padarėme ar nepadarėme žmogui (ar augintiniui), kurio netekome. Pvz.: Atsiprašau, kad per mažai tau skyriau dėmesio, kad paskutinįkart, kai matėmės, skubėjau ir nepaklausiau, kaip tu jautiesi.
- Atleidimas. Reiškia nejausti apmaudo skriaudėjui. Išsakoma ar išrašoma už kokius dalykus yra atleidžiama. Pvz.: Atleidžiu tau už tuos kartus, kai pakeldavai prieš mane balso toną, buvai šiurkštus.
- Svarbūs emociniai pasakymai. Tai įvairūs reikšmingi sakiniai, kuriuos pavėluota pasakyti. Pvz.: Tu buvai ir esi man labai brangus. Aš tave myliu. Niekada tavęs nepamiršiu. Sudie.
- Šviesūs prisiminimai. Pvz.: Visuomet prisiminsiu tuos vakarus, kai mes kartu sėdėdavome ir kalbėdavomės, kai vaikščiodavome po parką ir klausydavomės paukščių čiulbėjimo.
Svarbu žinoti, kad kiekvienas sielvartas, ar jis būtų susijęs su žmogaus ar augintinio netektimi, ar su nutrūkusiu santykiu (pvz.: skyrybomis) išgyvenamas 100 procentų. Nėra vienodo sielvarto. Palaidojus vyrą, tėtį, mamą ar sūnų, sielvarto skonis bus kitoks, nes santykis su kiekvienu iš šių žmonių yra skirtingas. Pastebėta, jog vaikai, nuo 4 iki 7 metų, geba natūraliai išjausti sielvartą, praeidami jau minėtus etapus. Todėl suaugusieji galėtų iš jų pasimokyti, bet netrukdyti jiems, sakydami „Neverk“ ar „Imk saldainį ir apsiramink“.
Apibendrinimui. Sielvartas yra reikalingas etapas mūsų sielai, mokina atsisveikinti ir augina dvasiškai, primindamas apie tai, jog gyvenime yra pradžia ir pabaiga.
Literatūra: J.W.James, R.Friedman, dr. L.L. Matthews. Kai sielvartauja vaikai. 2009.