Pradedant kalbėti apie prasmę, norėtųsi prisiminti išsakytas mintis praėjusio šeštadienio „Birštono versmėse“ spausdintame straipsnyje, kuriame buvo apžvelgtos pagal P.Tillich’ą 2 egzistencinio nerimo formos: likimo ir mirties bei kaltės ir pasmerkimo nerimas. Kadangi jis neturi savo konkretaus objekto, todėl stengiasi įsikūnyti per įvairias baimes, priklausomai nuo jo tipo (pvz.: ligų, virusų, nelaimingų atsitikimų baimės priklauso likimo ir mirties nerimui). Be to, „esminis nerimas dėl gręsiančios nebūties negali būti panaikintas. Jis priklauso pačiai egzistencijai.“ Šios nerimo formos arba tipai yra būdingi kiekvienam žmogui, tačiau kiekvienas iš mūsų esame jautresnis arba turime vyraujantį nerimo tipą, kuris reiškiasi per baimes.
Šiandien pakalbėsiu apie trečiąjį egzistencinio nerimo tipą – tuštumos ir prasmės praradimo (beprasmybės) nerimą, kurio galutinis rūpestis – beprasmybė arba visiškas prasmės praradimas. Prasmės sąvoka priklauso dvasinio gyvenimo turiniui. Dėl ko aš mokausi? Dėl ko aš dirbu šį darbą? Dėl ko aš bendrauju su žmonėmis? Dėl ko aš kuriu šeimą? Dėl ko aš gyvenu? Šie ir kiti panašūs klausimai atspindi žmogaus dvasinio gyvenimo prasmę. Psichologas, V.Franklis, kuriam teko pabuvoti Aušvico stovykloje, ypač daug dėmesio skyrė prasmės temai savo knygose bei sukūrė logoterapiją – sistemą, padedančią žmogui ieškoti savo gyvenimo prasmės ir ją atrasti. Jis akcentavo dvasinio matmens svarbą pilnaverčiam gyvenimui, kuris apima tokius faktorius, kaip prasmės siekimas, orientacija į gyvenimo tikslų realizavimą, kūrybiškumas, vaizduotė, intuicija, savo galimos ateities įžvalga, sugebėjimas mylėti, išgirsti sąžinės balsą. Susidūrus su gyvenimo sunkumais, o ypač su tokiomis žiauriomis išlikimo sąlygomis, kurias išgyveno konclagerio kaliniai, psichologas V.Franklis stebėjo žmones, kurie skirtingai reagavo į badą, šaltį, antisanitariją, ligas, kito žmogaus skausmą, kančią bei norą gyventi. Pasak knygos „Žmogus ieško prasmės“ autoriaus, išlikdavo tie žmonės, kurie užuot klausę: „Kodėl taip atsitiko man? Kodėl Dievas (ar likimas man toks negailestingas)?“, – savęs klausdavo kitaip: „Ką aš galiu padaryti net šiomis siaubingomis sąlygomis?“. Ir čia jau prasideda kelias į prasmę.
Pagal P.Tillich’ą, tuštuma ir prasmės praradimas išreiškia nebūties grėsmę dvasiniam gyvenimui. Ši grėsmė slypi žmogaus baigtinume ir įgyvendinama jo susvetimėjimu, savęs atsisakymu. Fanatizmas yra kaip pavyzdys, kuris susijęs su dvasiniu pasidavimu, savęs atsisakymu. „Jaučiu viduje tuštumą“, „Nematau prasmės“, „Mano dienos slenka tuščiai.“ – tai pasakymai, kuriuos tenka išgirsti ne tik psichologo kabinete, bet greičiausiai ir ne vienam skaitytojui. Dėl ko tai vyksta? Kas atsitinka? Bendraudama su pacientais, mėgstu pasitelkti įvairius palyginimus, kad būtų galima vizualiai ir aiškiai suprasti apie ką kalbama. Įsivaizduokite, jog jūsų vidus yra tarsi namai, kurie tik jums žinomi. Yra kambarys, skirtas darbui, kambarys, skirtas sutuoktiniui, kambarys – tėčiui, kambarys – mamai, kambarys – draugams, kambarys – sau, kambarys – Dievui ir t.t. Gyvenime taip atsitinka, jog mes prarandame artimuosius, draugus, bendradarbius, darbus, pareigas, savo paties kūno dalis, organus ir išgyvename netektį, praradimo, tuštumos jausmą. Ir nebūtinai turi kažkas mirti, kad atsirastų tuštuma. Prisiminkite tuos žmones, kurie, sulaukę pensijinio amžiaus, išgyvena sunkų periodą, kai visą gyvenimą dirbę mėgstamą darbą ir jautęsi reikalingi, staiga nebeturi kur eiti. Atsirado daug laiko. Arba taip pavadintą „tuščio lizdo“ sindromą, kuomet vaikai palieka tėvų namus ir kuria savo šeimas, tėvams sunku ne tik, kad namai tampa tušti, bet ir viduje tarsi atsiveria tuštuma, kuri labai glaudžiai susijusi su prasmės suvokimu. Kai mes netenkame to, ką anksčiau branginome, vertinome, dėl ko gyvenome, tuomet neišvengiamai pajuntame tuštumos jausmą, kurio intensyvumas, dydis priklausys nuo pačio žmogaus. Prisiminkime, kaip svarbu pripažinti savo jausmus, kokie jie iš tikrųjų yra, leisti jiems būti, kad jie galėtų išeiti, bet ne ignoruoti ar bijoti, slėpti juos po mandagumo kauke. Kuo žmogus vyresnis, tuo daugiau jam yra tekę palaidoti artimųjų, giminių, draugų, kaimynų. Taip atsiranda ir daugiau tuštumos, o kartu su ja ir mažiau prasmės gyventi. Tačiau pasitelkus V.Franklį, kuris, žinodamas, jog neteko savo artimiausių žmonių – tėvų, žmonos, surado prasmę, padėjusią jam ne tik išgyventi lageryje, bet ir sulaukti garbingo amžiaus. Tai jo psichoterapinis darbas, paremtas logoterapija, dėstytojavimas daugelyje pasaulio vietų, jo knygos, kurios įkvėpė ir įkvepia žmones ieškoti prasmės, kai jos nematyti.
Iš tiesų baisu ir neramu gyventi, kai nėra prasmės. Kur jos ieškoti? Kaip supratote, universalios ir vienintelės prasmės nėra. Kiekvienas iš mūsų gali ją pasirinkti ir gyventi dėl jos. Kažkas renkasi gyventi dėl sutuoktinio,vaikų, anūkų, mėgstamos veiklos, darbo, namų, gyvulių, naminių gyvūnėlių, savęs paties ar dar kažko kito. O jūs dėl ko gyvenate?
Prisiminus likimo ir mirties nerimą, kuris reiškiasi per įvairiausias baimes, kai tolumoje tarsi horizonte žmogus regi mirtį, kas baisiausia gali nutikti. Tuštumos ir prasmės praradimo nerimas reiškiasi per baimes (pvz.: baimė prarasti tai, kas vertinga, brangu, kas suteikia gyvenimui prasmę). Kas tai yra? Pagal P.Tillich’ą, beprasmybė – tai prasmės, kuri įprasmina visas kitas prasmes, praradimas. Šis terminas vartojamas išreikšti absoliučiai dvasinio savęs teigimo grėsmei, o tuštuma – sąlyginei grėsmei. Dvasinis savęs teigimas – tai sudėtingas apibūdinimas, kurį galima suvokti kaip savo paties vidinio gyvenimo išpildymą. Jeigu yra dvasinis savęs teigimas, vadinasi, egzistuoja ir priešingas šiam terminui žodis, tai dvasinis savęs neigimas. Prisiminus pradžioje minėtą mintį, jog grėsmė slypi žmogaus baigtinume ir įgyvendinama jo susvetimėjimu, savęs atsisakymu, galima sakyti, jog dvasinis savęs neigimas yra tolygus savęs atsisakymui ar susvetimėjimui. „Svetimas sau“ – tai būsena, kai žmogus nepaiso savo poreikių, nesistengia įsiklausyti į kūno ir sielos skleidžiamus signalus, tampa abejingas savo gyvenimui. Tačiau čia galima kelti klausimą ne „Ar?“, bet „Kiek aš esu svetimas sau?“. Vidinis pasaulis yra tarsi minėtieji namai, kuriuose galima jaustis kaip šeimininkui ar tarsi svetimam, kuris nesirūpina namų švara, tvarka, jam neįdomu, kas vyksta, kokie svečiai lankosi ir kas gyvena. Tačiau dažniausiai žmogui visgi kažkas yra įdomu, jis susirūpinęs kai kuriais kambariais ir stengiasi dėl jų, nes tai yra svarbu, ten gali slypėti prasmė, kuri gali keistis laiko atžvilgiu. Psichologai dėl šios priežasties ir bando kelti klausimus, dėl ko žmogus renkasi vieną ar kitą elgesio būdą, dėl ko renkasi taip gyventi, nes čia būna užslėpta prasmė. Visiška beprasmybė yra kaip kraštutinė dvasinio gyvenimo būsena, kai asmuo nebemato jokios prasmės savo gyvenime, kūnas egzistuoja, gyvena, bet dvasinis gyvenimas miręs arba apmiręs. Kiek yra gyvybingas ar miręs žmogus, galima tiesiog pajusti bendraujant. Stebėjimas akių, kurios tarsi žvilga arba atgyja, kalbant svarbia tema, parodo, kuriose srityse yra gyvenama ypač aktyviai, o kur yra apleista, apmirę, skausminga.
Apibendrinant svarbu žinoti, jog žmogus turi įgimtą poreikį ieškoti ne tik laimės, bet ir prasmės, nors ir žinant, kad jis yra ribotas, pažeidžiamas, sergantis. Ir tos paieškos tęsiasi visą gyvenimą, pradedant nuo valandos, skirtos susitikimui su kitu žmogumi įprasminimo ir baigiant savo gyvenimo nuveiktų darbų apibendrinimu.
Literatūra: V.Franklis. Žmogus ieško prasmės. Katalikų pasaulio leidiniai., 2008; P.Tillich. Drąsa būti. Vaga., 1999.