Category: Uncategorized

Biblioterapija – tai sielos gydymas per knygų skaitymą (graikų kalbos žodis biblion reiškia knygą, therape – pagalbą, gydymą). Šis metodas nėra naujas, atsiradęs jau senovės Antikos laikais, kuomet jau tada žmonės suprato užrašyto ir perskaityto žodžio gydančią vertę, kvietė tuos, kuriuos kamuoja įvairūs sielos negalavimai, į namus (Graikijoje Tėbų mieste pavadintus „Sielos namų vaistinė“), kuriuose galima buvo paskaityti knygą, kuri atrodė šiek tiek kitaip nei dabar. Biblioterapijos terminas atsirado XIX a., tačiau plačiau paplito XX a., kuomet buvo pradėtas kurti medicinos bibliotekų tinklas JAV, apimantis ne tik gydytojų profesinei kvalifikacijai reikalingų išteklių vadybą, bet ir grožinę literatūrą ligonių skaitymui. Biblioterapijos pradininku Lietuvoje yra laikomas psichoterapeutas A.Alekseičikas, kuris jau daugelį metų taiko šį metodą, dirbdamas Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, veda seminarus HEPI (Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institute) Birštone.

Gydymas knygų pagalba man yra labai artimas, mes pati vedu biblioterapijos popietes, dirbdama „Tulpės“ sanatorijoje Birštone (dėl karantino ši veikla buvo nutrūkusi, tačiau po truputį „viskas atgyja“). Kadangi žmonės atvažiuoja į sanatoriją, netekę įvairių kūno dalių po operacijų ar traumų, jiems yra taikoma reabilitacinė biblioterapija, kuri turi tikslą padėti susitaikyti su pasikeitusia išvaizda, įgyti daugiau pasitikėjimo, priimti save „kitokį“. Čia susirenka pacientai iš skirtingų miestų ir kaimų, su skirtingais išsilavinimais ir patirtimis, tačiau tai tik praturtina grupės diskusiją, sumažina baimę atsiverti, kalbant apie savo skaudulius, nes po reabilitacijos visi grįš į savus namus, į savo aplinką. Užsiėmimo metu vyksta pažintis su biblioterapija, knygomis, kurias skiriu pacientams bei, esant poreikiui, vyksta praktinė dalis, kurios metu dirbama su kokiu nors sunkumu, kurį iškelia grupės dalyvis. Svarbu paminėti, jog tai nėra knygų aptarinėjimas, bet bandymas pamatyti, išgirsti ar pajausti save per tekstą kitų žmonių akivaizdoje, kurie atlieka aktyvių klausytojų vaidmenį (t.y. gali paklausti, kas neaišku, pasidalinti savo įžvalgomis apie tai, kas kalbama). Nors užsiėmimas trunka valandą laiko, tačiau jo metu vyksta nemažai atsivėrimų, kurie būna lydimi skausmo, o kartais ir juoko ašarų. Bendrystė, kurią pavyksta pajusti, svarbių minčių išgirdimas iš knygų ar iš vienas kito – tai didžiuliai pasiekimai, kuriuos įvardina biblioterapijos dalyviai.

Kokia literatūra yra taikoma šiam metodui? Įvairi. Pasak A.Alekseičiko, pati paveikiausia literatūra yra poezija. Tačiau galima skaityti psichologinę, religinę, filosofinę, grožinę, medicininę literatūrą, tačiau ne visos knygos yra gydančios. Specialistas atrenka tinkamus tekstus ar knygas, kurie būtų efektyvūs, sprendžiant konkrečius sunkumus, turintys gydančios galios. Kiekvienas psichologas ar psichoterapeutas, kuris taiko biblioterapiją, turi savo knygų „vaistinėlę“, kurią skiria savo pacientams ar klientams. Dirbant individualiai norint paskirti tinkamą knygą labai svarbu susipažinti su žmogaus sielos negalia, kur skauda, ir tik tada skirti literatūrą, kurią perskaitęs pagalbos ieškantis galėtų kalbėtis apie tai, ką suprato, kaip pasijautė ar ką naujo atrado. Jei skaitytojas (-a) buvo budrus, tuomet pastebėjo, jog buvusiuose straipsniuose rėmiausi literatūra,ieškant atsakymų į svarbius klausimus apie prasmės paieškas, nerimą ir baimes, psichologines ligų priežastis ir kt. Tačiau tik knygų skaitymas negali atstoti biblioterapijos, ypač jeigu yra įsisenėję sunkumai ar sutrikimai.

Kitas svarbus aspektas yra tas, jog jeigu žmogus yra nepasiruošęs išgirsti, priimti minčių, kurios yra užrašytos knygoje, tai ji gali būti pati geriausia, tačiau maža duos naudos. Todėl neretai reikalinga išvalyti „sielos indą“ nuo susikaupusių „nuosėdų“, kurios trukdo priimti naujus žodžius.

Biblioterapijai skirtos knygos turėtų padėti suvokti save, kas vyksta ir dėl ko, kas trukdo pasiekti norimo rezultato, atpažinti ir įvardinti sunkumus, surasti resursus, pamatyti naujas galimybes, pamatyti kitu kampu, sukrėsti, supurtyti, kad tai, kas perskaityta, nepasibaigtų su paskutiniu puslapiu, bet turėtų ilgalaikį poveikį. Dažnai iš visos knygos išlieka tam tikros frazės, kurios yra pamatinės ar pačios reikalingiausios, kurias reikėjo išgirsti. Pvz.: tarkim, žmogus kreipiasi pagalbos dėl patiriamų sunkumų kuriant artimus santykius su kitais, kai kamuoja baimė būti atstumtam, įskaudinti kitą savo spontanišku ir atviru bendravimu. Tokiu atveju svarbu būtų kalbėtis apie tas baimes, iš kur jos kyla, galbūt yra skaudi patirtis už viso to (skaudus atstūmimas, skyrybos). Šiuo klausimu man teko rasti vieną mintį J.Bugental’io knygoje „Menas būti gyvam“, kuri skamba taip:
„Kai asmuo tik taikosi prie kitų sąlygų, su juo neįmanoma patirti tikro artumo. Jei žmogus negali atsiskirti nuo mylimojo, jei jis negali sau leisti būti kitoks, tai įmanomi tik parazitiniai santykiai. <…> Artumas galimas tik tarp dviejų atskirų žmonių.“. Šios mintys skatina mąstyti apie tai, kiek yra santykiai sveiki ir kiek ligoti, „užkrėsti“. Jei kalbame apie bendravimą poroje, kurį kuria du žmonės, tai kiekvieno iš jų sužeistumas turi įtakos tarpusavio santykių sužeistumui. Paprastai sveikstant vienam, gerėja ir santykių sveikata, tačiau ne visuomet. Visgi kiekvienas iš mūsų esame unikalūs ir skirtingi, todėl kuriame arba griauname įvairius santykius taip, kaip mokame ne tik su kitais, bet ir su savimi. Dėl savęs padarome ar vengiame kažką daryti, kankiname save ar lepiname, meluojame sau ar bandome priimti karčią tiesą.

Kokia knyga man asmeniškai buvo gydanti? Jų buvo keletas, tačiau paminėsiu vieną, ir ką ji man suteikė. Dalyvaujant A.Alekseičiko seminare „Įvadas į biblioterapiją“, aš įvardinau savo sunkumą – polinkį save stipriai kaltinti, griaužti už tai, ką pasakiau ar nepasakiau, padariau ar nepadariau. Paprašius gydančios knygos, aš gavau „Paul Pearsall. Psichologai irgi klysta.“, kurioje perskaičius skyrelį „Kaltė – taurusis jausmas“, pasižiūrėjau į savo kaltės jausmą kiek kitaip, ne taip priešiškai, kaip anksčiau. Man įstrigo viena frazė „Be kaltės žmogus pataptų gyvuliu. Kaltė yra taurus jausmas, kuris skatina tobulėti.“. Mano kaltė niekur nedingo, tačiau dabar aš su ja gyvenu ją priimdama, kaip gerbtiną jausmą, kuris skatina susimąstyti, esant poreikiui – atsiprašyti, suvokiant, jog aš galiu klysti, o per klaidas mokausi arba tobulėju.

Knygas galima skaityti siekiant atsipalaiduoti nuo rūpesčių, pvz.: meilės romanus, ir tai nėra blogai. Analogiškai elgiamės ir su maistu, kartais norime save palepinti saldumynais, atsipalaiduoti išgėrus taurę vyno. Svarbu nepadauginti. Tačiau jeigu sergate, tuomet ieškote vaistų, maisto, kuris būtų gausus vitaminų, reikalingų medžiagų, kad padėtų sustiprėti, įgyti daugiau sveikatos. Jeigu nusprendėte užsiimti savigyda ir ieškoti atsakymų į rūpimus klausimus, tuomet svarbu nepamiršti, jog skaityti vien neužtenka, reikalinga kalbėti apie tai, kaip paveikė ta knyga su žmogumi, kuriuo pasitikite, galbūt išsirašyti įstrigusias mintis. Tačiau norint pajusti biblioterapijos skonį ir poveikį, kuri padėtų užgydyti sielos žaizdas, sustiprintų ir įkvėptų, reikalinga specialisto pagalba.

Literatūra: J.Bugental. Menas būti gyvam. Egzistencinės tapatybės paieškos. 2014.
D.Janavičienė. Iš biblioterapijos istorijos. (https://biblioterapija.wordpress.com/2016/12/08/is-biblioterapijos-istorijos/)
P.Pearsall. Psichologai irgi klysta. 2013.

Pradedant kalbėti apie prasmę, norėtųsi prisiminti išsakytas mintis praėjusio šeštadienio „Birštono versmėse“ spausdintame straipsnyje, kuriame buvo apžvelgtos pagal P.Tillich’ą 2 egzistencinio nerimo formos: likimo ir mirties bei kaltės ir pasmerkimo nerimas. Kadangi jis neturi savo konkretaus objekto, todėl stengiasi įsikūnyti per įvairias baimes, priklausomai nuo jo tipo (pvz.: ligų, virusų, nelaimingų atsitikimų baimės priklauso likimo ir mirties nerimui). Be to, „esminis nerimas dėl gręsiančios nebūties negali būti panaikintas. Jis priklauso pačiai egzistencijai.“ Šios nerimo formos arba tipai yra būdingi kiekvienam žmogui, tačiau kiekvienas iš mūsų esame jautresnis arba turime vyraujantį nerimo tipą, kuris reiškiasi per baimes.

Šiandien pakalbėsiu apie trečiąjį egzistencinio nerimo tipą – tuštumos ir prasmės praradimo (beprasmybės) nerimą, kurio galutinis rūpestis – beprasmybė arba visiškas prasmės praradimas. Prasmės sąvoka priklauso dvasinio gyvenimo turiniui. Dėl ko aš mokausi? Dėl ko aš dirbu šį darbą? Dėl ko aš bendrauju su žmonėmis? Dėl ko aš kuriu šeimą? Dėl ko aš gyvenu? Šie ir kiti panašūs klausimai atspindi žmogaus dvasinio gyvenimo prasmę. Psichologas, V.Franklis, kuriam teko pabuvoti Aušvico stovykloje, ypač daug dėmesio skyrė prasmės temai savo knygose bei sukūrė logoterapiją – sistemą, padedančią žmogui ieškoti savo gyvenimo prasmės ir ją atrasti. Jis akcentavo dvasinio matmens svarbą pilnaverčiam gyvenimui, kuris apima tokius faktorius, kaip prasmės siekimas, orientacija į gyvenimo tikslų realizavimą, kūrybiškumas, vaizduotė, intuicija, savo galimos ateities įžvalga, sugebėjimas mylėti, išgirsti sąžinės balsą. Susidūrus su gyvenimo sunkumais, o ypač su tokiomis žiauriomis išlikimo sąlygomis, kurias išgyveno konclagerio kaliniai, psichologas V.Franklis stebėjo žmones, kurie skirtingai reagavo į badą, šaltį, antisanitariją, ligas, kito žmogaus skausmą, kančią bei norą gyventi. Pasak knygos „Žmogus ieško prasmės“ autoriaus, išlikdavo tie žmonės, kurie užuot klausę: „Kodėl taip atsitiko man? Kodėl Dievas (ar likimas man toks negailestingas)?“, – savęs klausdavo kitaip: „Ką aš galiu padaryti net šiomis siaubingomis sąlygomis?“. Ir čia jau prasideda kelias į prasmę.

Pagal P.Tillich’ą, tuštuma ir prasmės praradimas išreiškia nebūties grėsmę dvasiniam gyvenimui. Ši grėsmė slypi žmogaus baigtinume ir įgyvendinama jo susvetimėjimu, savęs atsisakymu. Fanatizmas yra kaip pavyzdys, kuris susijęs su dvasiniu pasidavimu, savęs atsisakymu. „Jaučiu viduje tuštumą“, „Nematau prasmės“, „Mano dienos slenka tuščiai.“ – tai pasakymai, kuriuos tenka išgirsti ne tik psichologo kabinete, bet greičiausiai ir ne vienam skaitytojui. Dėl ko tai vyksta? Kas atsitinka? Bendraudama su pacientais, mėgstu pasitelkti įvairius palyginimus, kad būtų galima vizualiai ir aiškiai suprasti apie ką kalbama. Įsivaizduokite, jog jūsų vidus yra tarsi namai, kurie tik jums žinomi. Yra kambarys, skirtas darbui, kambarys, skirtas sutuoktiniui, kambarys – tėčiui, kambarys – mamai, kambarys – draugams, kambarys – sau, kambarys – Dievui ir t.t. Gyvenime taip atsitinka, jog mes prarandame artimuosius, draugus, bendradarbius, darbus, pareigas, savo paties kūno dalis, organus ir išgyvename netektį, praradimo, tuštumos jausmą. Ir nebūtinai turi kažkas mirti, kad atsirastų tuštuma. Prisiminkite tuos žmones, kurie, sulaukę pensijinio amžiaus, išgyvena sunkų periodą, kai visą gyvenimą dirbę mėgstamą darbą ir jautęsi reikalingi, staiga nebeturi kur eiti. Atsirado daug laiko. Arba taip pavadintą „tuščio lizdo“ sindromą, kuomet vaikai palieka tėvų namus ir kuria savo šeimas, tėvams sunku ne tik, kad namai tampa tušti, bet ir viduje tarsi atsiveria tuštuma, kuri labai glaudžiai susijusi su prasmės suvokimu. Kai mes netenkame to, ką anksčiau branginome, vertinome, dėl ko gyvenome, tuomet neišvengiamai pajuntame tuštumos jausmą, kurio intensyvumas, dydis priklausys nuo pačio žmogaus. Prisiminkime, kaip svarbu pripažinti savo jausmus, kokie jie iš tikrųjų yra, leisti jiems būti, kad jie galėtų išeiti, bet ne ignoruoti ar bijoti, slėpti juos po mandagumo kauke. Kuo žmogus vyresnis, tuo daugiau jam yra tekę palaidoti artimųjų, giminių, draugų, kaimynų. Taip atsiranda ir daugiau tuštumos, o kartu su ja ir mažiau prasmės gyventi. Tačiau pasitelkus V.Franklį, kuris, žinodamas, jog neteko savo artimiausių žmonių – tėvų, žmonos, surado prasmę, padėjusią jam ne tik išgyventi lageryje, bet ir sulaukti garbingo amžiaus. Tai jo psichoterapinis darbas, paremtas logoterapija, dėstytojavimas daugelyje pasaulio vietų, jo knygos, kurios įkvėpė ir įkvepia žmones ieškoti prasmės, kai jos nematyti.
Iš tiesų baisu ir neramu gyventi, kai nėra prasmės. Kur jos ieškoti? Kaip supratote, universalios ir vienintelės prasmės nėra. Kiekvienas iš mūsų gali ją pasirinkti ir gyventi dėl jos. Kažkas renkasi gyventi dėl sutuoktinio,vaikų, anūkų, mėgstamos veiklos, darbo, namų, gyvulių, naminių gyvūnėlių, savęs paties ar dar kažko kito. O jūs dėl ko gyvenate?

Prisiminus likimo ir mirties nerimą, kuris reiškiasi per įvairiausias baimes, kai tolumoje tarsi horizonte žmogus regi mirtį, kas baisiausia gali nutikti. Tuštumos ir prasmės praradimo nerimas reiškiasi per baimes (pvz.: baimė prarasti tai, kas vertinga, brangu, kas suteikia gyvenimui prasmę). Kas tai yra? Pagal P.Tillich’ą, beprasmybė – tai prasmės, kuri įprasmina visas kitas prasmes, praradimas. Šis terminas vartojamas išreikšti absoliučiai dvasinio savęs teigimo grėsmei, o tuštuma – sąlyginei grėsmei. Dvasinis savęs teigimas – tai sudėtingas apibūdinimas, kurį galima suvokti kaip savo paties vidinio gyvenimo išpildymą. Jeigu yra dvasinis savęs teigimas, vadinasi, egzistuoja ir priešingas šiam terminui žodis, tai dvasinis savęs neigimas. Prisiminus pradžioje minėtą mintį, jog grėsmė slypi žmogaus baigtinume ir įgyvendinama jo susvetimėjimu, savęs atsisakymu, galima sakyti, jog dvasinis savęs neigimas yra tolygus savęs atsisakymui ar susvetimėjimui. „Svetimas sau“ – tai būsena, kai žmogus nepaiso savo poreikių, nesistengia įsiklausyti į kūno ir sielos skleidžiamus signalus, tampa abejingas savo gyvenimui. Tačiau čia galima kelti klausimą ne „Ar?“, bet „Kiek aš esu svetimas sau?“. Vidinis pasaulis yra tarsi minėtieji namai, kuriuose galima jaustis kaip šeimininkui ar tarsi svetimam, kuris nesirūpina namų švara, tvarka, jam neįdomu, kas vyksta, kokie svečiai lankosi ir kas gyvena. Tačiau dažniausiai žmogui visgi kažkas yra įdomu, jis susirūpinęs kai kuriais kambariais ir stengiasi dėl jų, nes tai yra svarbu, ten gali slypėti prasmė, kuri gali keistis laiko atžvilgiu. Psichologai dėl šios priežasties ir bando kelti klausimus, dėl ko žmogus renkasi vieną ar kitą elgesio būdą, dėl ko renkasi taip gyventi, nes čia būna užslėpta prasmė. Visiška beprasmybė yra kaip kraštutinė dvasinio gyvenimo būsena, kai asmuo nebemato jokios prasmės savo gyvenime, kūnas egzistuoja, gyvena, bet dvasinis gyvenimas miręs arba apmiręs. Kiek yra gyvybingas ar miręs žmogus, galima tiesiog pajusti bendraujant. Stebėjimas akių, kurios tarsi žvilga arba atgyja, kalbant svarbia tema, parodo, kuriose srityse yra gyvenama ypač aktyviai, o kur yra apleista, apmirę, skausminga.

Apibendrinant svarbu žinoti, jog žmogus turi įgimtą poreikį ieškoti ne tik laimės, bet ir prasmės, nors ir žinant, kad jis yra ribotas, pažeidžiamas, sergantis. Ir tos paieškos tęsiasi visą gyvenimą, pradedant nuo valandos, skirtos susitikimui su kitu žmogumi įprasminimo ir baigiant savo gyvenimo nuveiktų darbų apibendrinimu.

Literatūra: V.Franklis. Žmogus ieško prasmės. Katalikų pasaulio leidiniai., 2008; P.Tillich. Drąsa būti. Vaga., 1999.